Hokshila Andrade neseniai grįžo iš Afrikos, kur leido laiką su ŽIV infekuotais vaikais, ir prisidėjo prie Lietuvoje vykdomos pasaulinės AIDS kampanijos, norėdamas pasidalyti patirtimi
– Kaip kilo mintis tapti pasaulinės AIDS kampanijos „veidu” Lietuvoje? Koks šios kampanijos tikslas?
– Tapti kampanijos „veidu” man pasiūlė Lietuvos AIDS centras. Visų AIDS kampanijų tikslas vienodas – užkirsti kelią šiai ligai, kviesti pasidaryti ŽIV testus, šviesti žmones ir leisti jiems žinoti, kad užsikrėtusieji nėra raupsuoti ir jų negalima atstumti. Pavyzdžiui, Afrikoje būna taip: jei kas nors sužino, jog kaimynas serga AIDS, vien dėl to iš jo bulvių daugiau niekas nepirks. Visiškas absurdas, juk tai neturi nieko bendra su šia liga. Žmonės privalo žinoti, kas yra AIDS kad ir kur jie gyventų – Afrikoje, Lietuvoje ar kurioje kitoje pasaulio valstybėje.
– Kokia veikla užsiimi dalyvaudamas šioje kampanijoje?
– Aš pats rašau straipsnius spaudoje apie Afriką ir AIDS. Šios problemos atsispindi ir mano dainose. Susitikinėju ir kviečiu jaunus žmones ar net politikus diskutuoti šiomis temomis.
– Kuo svarbus ir ką tau duoda dalyvavimas tokioje akcijoje?
– Ji man svarbi, nes pats iš arti mačiau, kas yra AIDS. Teko bendrauti su trimečiais Afrikos vaikais, kurie gimė užsikrėtę ŽIV ir gyventi jiems liko vos keleri metai. Kaskart grįždamas į Afriką neberandu savo draugų, nes jie paprasčiausiai mirė nuo AIDS. Mačiau pernelyg daug žiaurios realybės, todėl negaliu į tai žiūrėti pro pirštus. Dalyvavimas kampanijoje suteikia galimybę kalbėti, išreikšti savo nuomonę ir plėsti visuomenės akiratį.
– Kaip jauteisi bendraudamas su mirtina liga sergančiais žmonėmis?
– Pirmus kartus bendraudamas su sergančiais vaikais jaučiausi labai prastai, buvo pernelyg skaudu žinoti, kad šių mažų nuostabių būtybių greitai nebebus. Reaguodavau labai jautriai, bet laikui bėgant pripratau. Iš pradžių atidžiai žiūrėdavau, ar neturiu kokio randelio ant rankos, ar nežaizdoti sergantys vaikai, bet suvokiau, jog taip elgtis tiesiog naivu ir paranojiška.
– Afrikoje AIDS kasmet nusineša itin daug gyvybių. Ar vietiniai jau supranta ir įvertina ligos grėsmę? Ar jie stengiasi apsisaugoti nuo šios ligos, ar vis dar žvelgia į ją pasyviai?
– Afrikiečiai supranta AIDS pavojų, nes apie tai kalbama labai daug. Pasyvūs žmonės būna dažniausiai tik mažuose tradiciniuose kaimeliuose, kur gyvenama labai etnografiškai, daugelis neturi jokio išsilavinimo. Tačiau sumažinti sergančiųjų AIDS skaičių tikrai įmanoma. Tai įrodė Uganda: dabar šalyje šia liga serga 8 procentai žmonių, o anksčiau jų buvo net 30 procentų.
– Kuo skiriasi požiūris į sergančiuosius AIDS ar užsikrėtusiuosius ŽIV Lietuvoje ir Afrikoje?
– Neįtikėtina, bet Afrikoje žmonės apie AIDS žino turbūt daugiau nei lietuviai. Galbūt todėl, kad tai didelė šio žemyno problema, kasdien nusinešanti tūkstančius gyvybių. Tarptautinės organizacijos kasmet išleidžia milijardus kovodamos su AIDS.
Lietuvoje ši tema yra savotiškas tabu. Infekuotas žmogus, prakalbęs per televiziją ar paviešinęs savo veidą spaudoje, bijo būti visuomenės atstumtas. Kodėl? Juk taip neturėtų būti.
– Sergantieji šia liga tarsi pasmerkiami ir priverčiami slėptis nuo visuomenės. Kaip manai, kodėl sveikieji vengia ir bijo užsikrėtusiųjų ŽIV?
– Žmonės bijo to, ko neišmano. AIDS nėra raupsai, smerkti ir izoliuoti žmones šiame amžiuje yra neprotinga. Todėl ir mūsų šūkis būdavo „My friend with AIDS is still my friend” („Mano draugas sergantis AIDS vis tiek yra draugas”).
– Kokią realią pagalbą galėtume suteikti sergantiesiems AIDS?
– Reikėtų pradėti nuo tolerancijos ir supratimo, kad sergantys žmonės yra tokie pat kaip ir mes. Taip pat privalu saugoti save ir kitus, neversti kaltės narkomanams ar kaliniams. Juk ir patys nesame angelai. Šiame amžiuje susirgti AIDS gali bet kas, liga plinta greičiau, nei mums atrodo. Todėl pirmiausia išlikime teisingi sau!