Kunigas R.Butkevičius: kariuomenė nėra tik šaudyti sugebanti masė

Kunigas kapitonas Remigijus Butkevičius beveik prieš metus valgė prie vieno stalo su kariais profesionalais Afganistano provincijoje; dabar savo rankose karo kapelionas laiko būsimųjų karininkų sielas.

Trisdešimtmetis alytiškis dirbdamas Karo akademijoje sako kartais pasiilgstantis karinių pratybų laukuose. Tačiau puikiai jaučiasi tarp jaunųjų karininkų, nes jam kaip oro reikia žmonių ir bendravimo.

– Kai po vidurinės mokyklos rinkotės kunigystę, ar įsivaizdavote, kad būdamas kunigu karinę uniformą dėvėsite dažniau nei sutaną?

– Kariuomenė man nebuvo visiškai svetima. Dar būdamas mokykloje patarnaudavau klebonui kun. Juozui Gražuliui, kuris tuo metu buvo ir Alytaus įgulos kapelionas, tad dalyvaudavau ir kariams skirtose mišiose. Pažinojau ne vieną karininką, vadą dar prieš stodamas į kunigų seminariją.

Baigęs mokslus grįžau į gimtą Alytų ir po metų tarnystės Šv.Kazimiero parapijoje man pasiūlė tapti karo kapelionu, t.y. pakeisti žmogų, kuris mane ir atvedė į kunigystę. Tai buvo didžiulė garbė. Tačiau nebuvo didelio lūžio, nes ir anksčiau buvau pagalvojęs apie kapeliono pareigas.

Kai kurie kolegos kunigai sako, kad nė už ką nedirbtų kariuomenėje. Manau, kad jie tiesiog nepažįsta tos sistemos ir joje dirbančių žmonių, dėl to jiems tai atrodo svetima, nejauku.

Man – priešingai. Karinė uniforma bei statutas visai nenutolina manęs nuo kunigystės ir jos neapiplėšia: man tai teikia dvigubą pasididžiavimą, skatina dar labiau pasitempti, laikytis drausmės. Karinė uniforma tėra ženklas, parodantis kam aš atstovauju, o pačioje kariuomenėje padeda jaustis savu.

– Savas tarp karių tikriausiai jaučiatės ne vien dėl aprangos? Juk tenka pereiti ir karinio parengimo kursus.

– Taip, karo kapelionai lanko bazinius kario kursus, kur yra muštruojami kaip ir eiliniai, nepaisant išskirtinio jų statuso. Teko dalyvauti tokiuose kursuose ne vien Lietuvoje, bet ir Estijoje, Kanadoje. Rikiuotės, pratybos, žygiai, topografinės užduotys, taktikos, psichologijos paskaitos – viso to esame mokomi, nes turime karinį laipsnį, esame vadai. Bent jau kompasu naudotis privalome mokėti, jei išmestų kur nors Afganistane (juokiasi). Mes patys prašome, kad rengtų papildomus kursus, nes nesinori likti tik pradiniame taške.

Žinoma, ginklai ir pratybos nėra mano, kaip kapeliono, kasdienybė. Tačiau dar tarnaudamas Alytuje labai mėgdavau išvažiuoti į laukus kartu su kariais, stebėti jų pratybas, būti su jais. Tų laukų dabar labai ilgiuosi, nes akademijoje tokių išvykų mažiau.

– Kokioje rungtyje ryžtumėtės varžytis su kariais?

– Geras klausimas! Na, bėgti tikrai nebėgčiau, nes nemėgstu. Šaudyti irgi nešaudyčiau… Sudalyvauti galėčiau bet kokioje rungtyje, bet tikrai nelaimėčiau. Na, nebent surengčiau kokią religinę viktoriną, bet tada vėl jėgos būtų nelygios – šįsyk per didelė mano persvara. Nors šiaip mėgstu su kariais ir krepšinį pažaisti, o išvykdami iš Afganistano tinklinio varžybose sutriuškinome ispanų karius.

– Afganistane, Goro provincijoje, praėjusį rudenį drauge su kariais gyvenote du mėnesius. Kokius įspūdžius paliko viešnagė?

– Džiaugiuosi, kad tai nebuvo kelių dienų apsilankymas, kad galėjau pagyventi ir pajusti tikrąją kasdienybę.

Daug kam gali atrodyti keista, bet karius ten labiausiai slėgė ne nuolatinė pavojų baimė, bet kasdienybė, rutina ir, žinoma, namų ilgesys. Kariai ten tarnauja šešis mėnesius be atostogų. Gyvena gana uždaroje bendruomenėje, neturi kur prasiblaškyti.

Tad mano, kaip kapeliono, misija buvo prasminga: kariai noriai dalyvaudavo kasdienėje maldoje ir Dievo žodžio skaitymuose. Sekmadieniais laikydavome Šv.Mišias. Ir ne tik sekmadieniais. Kariai, kuriems mišių dieną reikėdavo išvykti, prašydavo laikyti mišias dar ir kitą dieną, kad galėtų jose sudalyvauti.

Žinoma, ne ką rečiau reikėjo būti tiesiog psichologu – stebėti, kaip kuris karys jaučiasi, paguosti, jei reikia. Nes visi labai skirtingi: vienas garsiai išsako, kas jam nepatinka, kitas tyliai savyje viską kaupia. Bet paramos kiekvienam reikia. Nes net ramiu laikotarpiu tam tikra įtampa yra: visada įjungta savisauga „o jeigu…“

– Tai maldos poreikis didesnis dėl rizikos?

– Žinoma, malda ekstremalesnėmis sąlygomis – aktualesnė, nes žmogui reikalinga atspirtis. Įvairūs tyrimai, apklausos rodo, kad kariai jaučiasi saugiau, kai kartu su jais misijoje yra ir kapelionas. Juk visi daugiau ar mažiau tikime ir anapusiniu pasauliu, ir visi turime savo dvasinį pasaulį, kuriam reikalinga parama, pastiprinimas. Elementari malda prieš užduotį – palinkėjimas ir nusiteikimas, kad viskas gerai sektųsi – suteikia kariams pasitikėjimo savimi ir saugumo jausmą.

– Susidaro įspūdis, kad kariai – kone pamaldžiausia visuomenės dalis…

– Na, negaliu sakyti, kad kariuomenėje religingumas šimtaprocentinis, tačiau tiek eiliniai, tiek karininkai yra tikrai dvasingi ir ieškantys žmonės. Klysta manantys, kad kariuomenė yra žmonių masė, sugebanti tik šaudyti, kad jiems nerūpi nei kultūra, nei tikėjimas, nei dvasiniai dalykai.

Iš tiesų kariuomenė – tai labai geranoriški ir imlūs žmonės. Tad kapelionui tenka didelė atsakomybė jiems padėti ieškoti, nesužlugdyti to entuziazmo. Dėl to gerai, kad esame taip arti jų, suprantame jų kasdienybę, esame šalia.

– Dėl kokio kito pasiūlymo paliktumėte kariuomenę?

– Kol kas kariuomenės nekeisčiau į nieką. Esu labai patenkintas savo misija. Tai labai jaunatviška bendruomenė – jaunatviškesnė nei eilinėje parapijoje, kur mišias lanko daugiau vyresnio amžiaus žmonės.

Taip pat žavi ir nuolatinis pasitempimas. Net ir kunigas, gyvendamas kaip civilis, gali labiau atsipalaiduoti, o čia galioja griežtas statutas. Užtat tos taisyklės natūraliai tampa tavo gyvenimo dalimi, neleidžia apsileisti, apsnūsti.

– Ar lieka laiko laisvalaikiui, pomėgiams?

– Patinka muzika, knygoms laiko per mažai. Tačiau tikrasis mano hobi – bendrauti su žmonėmis. Galbūt niekas to neįvardija kaip hobi, gal tai neįprasta, tačiau man bendravimas – vienintelis tikras pomėgis, be kurio negaliu gyventi. Kad ir kaip kartais nuo to pavargčiau, labai greitai man ima vėl trūkti žmonių.

– O kokia Jūsų misija Karo akademijoje?

– Čia auga būsimieji vadai ir didelė atsakomybė juos auklėti. Žmonės čia gyvena keturis metus, tad per tą laiką įmanoma su jais susigyventi, kad taptum autoritetu, galėtum jiems padėti. Kai kuriems pats tikėjimas gal visai svetimas, tad svarbiausia – tiesiog žmogiškas bendravimas. Būtina juos parengti kaip stiprius ir savimi pasitikinčius, turinčius tvirtas vertybes, nes vadu būti – nelengva.

Akademijoje esu ir dėstytojas, viso personalo sielovada, tad dvasinio darbo laukas – tikrai platus.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Nuomonė su žyma , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.