„Mistika”, – šypsosi 53 metų skulptorius Romas Kvintas, atsivertęs vaikystėje dovanotą knygą „Daktaras Aiskauda” ir skaitydamas įrašą: „… už gražų plastilino darbą”. Šiuo metu jis kuria paminklą Aiskaudos prototipui Vilniaus gydytojui Cemachui Šabadui.
Skulptoriaus Romo Kvinto erdvioje dirbtuvėje ant stovų sustatyta nemažai skulptūrų. Toks keistas pasaulis, kuriame gali pamatyti sustingusias kone prieš šimtą metų gyvenusių garsių žmonių figūras.
Gydytojo Cemacho Šabado istorija
„Aktyviausiai įvairiose visuomenės gyvenimo srityse reiškėsi galbūt populiariausias Vilniaus žmogus gydytojas Cemachas Šabadas, pelnęs didžiulę šlovę tiek profesine gydytojo veikla, tiek ir visuomeniniu aktyvumu. Apie jį kaip gydytoją galima spręsti iš to, jog rašytojas Kornejus Čiukovskis populiarią pasaką „Daktaras Aiskauda” parašė, pasak jo paties, nusižiūrėjęs Cemachą Šabadą. Neperdedant galima pasakyti, kad nebuvo tokios srities, kurioje Šabadas nebūtų palikęs ryškaus pėdsako. Jis buvo plačiai žinomas ne tik tarp žydų – bendravo su daugeliu lietuvių, lenkų, baltarusių ir kitų veikėjų, pavyzdžiui, būsimu Lietuvos prezidentu Antanu Smetona. Nekrologą apie Šabado mirtį 1935 metais pasirašė 45 organizacijos. Valstybiniame žydų muziejuje eksponuojamas jo biustas, kuris buvo pastatytas Žydų sveikatingumo draugijos sanatorijoje Valakupiuose, o hitlerinės okupacijos metais gyventojai paslėpė biustą ir po karo perdavė žydų muziejui”, – rašoma Lietuvos žydų internetiniame puslapyje.
Įdomus pasiūlymas
Viešosios įstaigos „Litvakų fondas” direktorius Sigitas Babilius šią istoriją papasakojo menininkui Kvintui ir pasiūlė jam sukurti garsiojo gydytojo skulptūrą, kuri būtų pastatyta Vilniaus senamiestyje. Skulptorius neslepia nežinojęs, kad daktaro Aiskaudos prototipas buvo gydytojas Šabadas. Jis mano, jog daugelis Lietuvos žmonių tik dabar apie tai išgirs. Kvintui pasiūlymas sukurti gydytojo skulptūrą pasirodė įdomus, nes Šabadas buvo nepaprasta asmenybė.
Ilgokai rinko vietą
„Gavau keletą nuotraukų, radau medžiagos apie gydytoją ir tą laiką, kad pajusčiau anuometinę atmosferą. Nusprendžiau, kad skulptūra bus žmogaus dydžio ir pastatyta ne aukštai, o lyg stovėtų šalia praeivių. Kad susidarytų toks įspūdis, tarsi gydytojas Šabadas eina pasivaikščioti ir sutinka mergaitę. Užsakovai taip pat nenorėjo, kad skulptūra būtų akį rėžianti. Mat gydytojas Šabadas buvo kuklus žmogus. Labai ilgai ieškojome vietos skulptūrai pastatyti. Šabado namas stovėjo žydų kvartale. Iš pradžių galvojome paminklą statyti Ligoninės gatvėje. Bet norėjosi parinkti vietą, kur daugiau žmonių vaikšto. Paskui svarstėme kitus variantus. Galiausiai nusprendėme, kad geriausiai tiktų Rūdininkų aikštės pakraštys”, – pasakoja Kvintas.
Pirmoko svajonė
Menininkas buvo primiršęs, kad namie turi Čiukovskio knygą „Daktaras Aiskauda”, kol atsitiktinai ją aptiko. Pamatęs įrašą, kad knyga dovanojama pirmokui Kvintui „už gražų plastilino darbą”, dar ir nustebo. Daile jis susidomėjo mokydamasis aukštesnėse klasėse. Į atmintį įstrigusi tik išdaiga, kaip namie cheminiu pieštuku išpaišė pagalves. Būdamas mažas jis svajojo tapti kosmonautu. Toks metas buvo: visur skambėjo žinia apie pirmą kartą į kosmosą pakilusį žmogų – Jurijų Gagariną. Dabar tai galima laikyti lemtingu sutapimu, kad kai mažojo Kvinto galvoje sklandė mintys apie kosmosą, tuo metu rankos lipdė skulptūrėles. Be to, už dailų lipdinį įteiktas „Daktaras Aiskauda” buvo pirmoji dovanota knyga.
Skrydis į Margaritos salą
Vaikystėje Kvintas labai daug skaitė. Mokyklos bibliotekoje, ko gero, visas knygas pervertė. Ir dabar mėgsta literatūrą, bet tapo išrankesnis. Nori, kad knyga būtų įspūdinga. Iš pastaruoju metu skaitytų labiausiai įsiminė Dano Browno „Da Vinčio kodas”. Šį romaną jis buvo pasiėmęs, kai žiemos pabaigoje su žmona Egle ir šeimos draugais lankėsi Margaritos saloje, Karibų jūros regione. „Pernai atostogų nebuvo, tai sugalvojome nuvykti kur nors prie šiltos jūros. Bet man Margaritos saloje buvo per karšta ir per drėgna. Viešėjome ten porą savaičių. Įdomu, kad ten link skridęs lėktuvas buvo pilnas lietuvių”, – prisimena menininkas. Kvintas juokiasi, kad tapo reklamos ar mados aukomis, mat į Margaritos salą važiavo iš inercijos, kai ši vieta netikėtai tapo populiari tarp tautiečių.
Darbas darbą veja
Menininkas per darbus ir šią vasarą liko be atostogų. Šypsodamasis tikina, kad tuo net džiaugiasi. „Kuo daugiau dirbi, tuo daugiau darbo. Ir gerai, – priduria. – Sovietiniais metais, kai būdavo daug laisvo laiko, galvodavome: va, kapitalizmas išnaudoja žmones, o kaip būtų gerai, jei mus, menininkus, taip „išnaudotų”. Turėdavome idėjų, svarstydavome, ką galėtume padaryti, bet jautėmės nereikalingi. Dabar – ir kapitalizmas, ir aš reikalingas. Anksčiau daugiau užsakovų turėjau iš užsienio, pastaruoju metu nebespėju priimti jų užsakymų. Ir Lietuvoje darbo pakanka. Šiais metais taip sutapo, kad kuriu paminklus Šabatui, rašytojui Romainui Gary, dainininkui Danieliui Dolskiui ir dar gal tris skulptūras”.
Poilsiui pakanka vienos dienos
Tiek darbų, kad nėra kada sėdėti rankas sudėjus. Menininkas apskritai nežino, kas yra tinginiavimas. „Jei ilgiau atostogaučiau, gal ir priprasčiau, – svarsto menininkas. – O dabar net sekmadienį nežinau, ką veikti. Nuvažiuoju išsimaudyti… Ir galvoju, kad reikia keliauti atgal ir dirbti. Žmona Eglė taip pat tikina, kad nemokėčiau ilgai atostogauti. Matau, man pailsėti užtenka vienos dienos. Aišku, jei žmogui darbas nemielas ir sunku, jam reikia poilsio. O man kiekviena diena kaip šventė. Kai nedirbu, jaučiu diskomfortą”.
Prie televizoriaus
Tiesa, kartais jis pažiūri televizorių. Tik neretai būna, kad žvelgdamas į ekraną užsnūsta. „Labai gerai migdo, – šypsosi Kvintas. – Prisimenu, taip patikdavo Algimanto Čekuolio laidos. Būdavo, sekmadienio popietę miegamajame atsigulu, įsijungiu televizorių, va, dabar žiūrėsiu… Nė karto laidos nemačiau iki galo. Taip apmaudu būdavo, kad likdavau negirdėjęs, ką Čekuolis pasakoja”.
Savo laiko šeimininkas
Menininkui nereikia anksti keltis ir skubėti į tarnybą. Jei vieną kitą dieną ir neužkoptų į antrame namo aukšte esančią dirbtuvę, nieko nenutiktų. Tačiau Kvintas tikina esąs pareigingas. Šią savybę turėjo ne visada, pamažu išsiugdė. „Jeigu pasakau sau, kad padarysiu tą ir tą, tai ir padarau. Gal dabar, kai vyresnis, ir pagundų mažiau? Kaimynas verslininkas sako: „Kaip tau gerai, nori dirbi, nori – ne”. O jis sau negalįs to leisti. Bet ir aš, gera nuotaika ar nelabai, nelabai leidžiu sau nieko neveikti”, – pasakoja menininkas.
Kadaise Kvintas dėstė tuometiniame Vilniaus dailės institute, o jau 16 metų yra laisvas menininkas. Skulptūra jam – neblogas pragyvenimo šaltinis. Jai ir skiria visą savo laiką. „Gerai, kai žinai, kad negausi jokios algos – nei vieną dieną, nei kitą. Tad reikia pukšėti lyg varikliui. Prisideda ir sėkmės dalykas. Viskas tarpusavyje susiję”, – kaip sekasi dirbti mėgstamą darbą ir už jį pragyventi aiškina skulptorius.
Patinka miesto triukšmas
Taigi pakyla Kvintas į dirbtuvę, įsijungia radiją ir valandų valandas „buria” prie savo skulptūrų. Taip iki vėlaus vakaro. Būna, kad baigęs dirbti iškart eina miegoti. „Anksčiau kas nors ateidavo į svečius. Dabar rečiau lankosi. Gal mano draugai taip pat labai užsiėmę?” – retoriškai klausia menininkas. Seniau šeimos draugų būrelis mėgdavo „triatloną” – biliardą, boulingą ir kortas.
Vis dėlto skulptorius neįsivaizduoja, kad galėtų įsikurti kokiame nuošaliame vienkiemyje. Kartą viešėjo draugų sodyboje. Netrukus jis pradėjo ilgėtis miesto. „Tikra vienatvė man nelabai patiktų”, – teigia pašnekovas.
Vilniaus centre gyvenančiam Kvintui gera girdėti gatvių triukšmą. Jaučiasi lyg būtų įvykių sūkuryje. Tada ilgas valandas gali leisti savo dirbtuvėje.