Vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas Virgilijus Valančius „Lietuvos žinių” žurnalistę patikino, kad bus nuodugniai patikrintos aplinkybės, susijusios su bylos, kurioje dalyvauja teisėjos Sigitos Rudėnaitės giminaičiai, nagrinėjimu administraciniuose teismuose
Teismo pirmininkas tik iš žurnalistės išgirdo, kad teismai atkakliai nesiėmė nagrinėti prokuratūros parengtų skundų dėl Vyriausiojo administracinio teismo teisėjos Sigitos Rudėnaitės giminaičių žemės.
Labanoro regioniniame parke poilsiautojus vilioja Baltųjų Lakajų ežeras. Jis ežeras turi šiek tiek trumpesnį ir seklesnį dvynį – Juodųjų Lakajų ežerą. Tačiau Baltiesiems Lakajams retas vandens telkinys prilygsta paplūdimių grožiu, vandens skaidrumu.
Šis ežeras – unikalus. Mokslininkai nustatė, kad jame auga ypač reti jodo turintys dumbliai. Kitas toks ežeras yra tik Šveicarijoje.
Dešimtis metų prie Baltųjų Lakajų suvažiuodavo poilsiautojai iš visos šalies. Prieš kelerius metus jie išvydo tvorą. Utenos apskrities viršininkas 2003 metų rugpjūčio 22 dieną priėmė sprendimą, kuriuo leido paežerėje gyvenančiam Petrui Sakalauskui susigrąžinti senelio žemę.
Prašymai dėl paplūdimio
Labanoro regioninio parko direkcijos kraštotvarkininkas Žydrius Mukulys šią istoriją prisiminė su nuoskauda: „Regioniniam parkui šis paplūdimys buvo tikrai brangus. Pats važiavau į sostinę ieškoti dokumentų, kurie įrodytų, jog paplūdimys kada nors priklausė Sakalausko artimiesiems, bet neradau… Neįsivaizduoju, kodėl žemėtvarkininkams visai nerūpėjo visuomenės interesai?”
Mukulys „Lietuvos žinioms” pasakojo, kad paežerės žemė buvo privatizuota labai skubotai. „Dar prieš ją perleidžiant Sakalauskui, siųsdavome prieštaraujančius raštus Utenos apskrities viršininkui, siūlėme rekreacinėms reikmėms palikti pakrantę ir paplūdimį, tačiau buvome apkaltinti vos ne žemės reformos stabdymu”.
2001-aisiais parko direktorius Kęstutis Jakštas visas institucijas užvertė prašymais išsaugoti gražiuosius paplūdimius. Tačiau į parko vadovo pastabas nebuvo atsižvelgta.
„Dabar iš tų paplūdimių visuomenei liko 5 arai, – atsiduso kraštotvarkininkas. – O kas gali juose išsitekti?” Ir pats atsakė: „Tik šiukšlių konteineriai”.
Parko direktorius prašė Utenos apskrities viršininko administracijos nustatyti, ar sklypas Apkartų kaime, Mindūnų seniūnijoje, tikrai priklausė privatiems asmenims.
„Paaiškėjus, kad nuosavybė buvo atstatyta ne ten, kur pilietis Petras Sakalauskas turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą bei neatsižvelgiant į rekreacinius visuomenės poreikius, paprašėme inicijuoti sprendimo dėl nuosavybės atstatymo panaikinimą teismo tvarka”, – skamba vienas iš direktoriaus raštų (kalba netaisyta – red.).
Poilsiautojų skundas
„Aš, Vidas Juknevičius, ir žemiau pasirašiusieji poilsiautojai kreipiamės į Generalinę prokuratūrą dėl Utenos apskrities viršininko 2003 08 22 sprendimo peržiūrėjimo. Šiuo sprendimu Petro Sakalausko senelio žemės sklypas, esantis Apkartų kaime, buvo perkeltas į Labanoro regioninio parko teritorijoje esančią poilsiavietę prie Baltųjų Lakajų, neatsižvelgiant į rekreacinius visuomenės poreikius… Perkėlus Sakalausko senelio žemę į poilsiavietę, aptvėrė tvora ir neleidžia poilsiautojams statyti palapinių… Labai prašome palikti poilsiavietę visuomenės interesams…” Skundą pasirašė dešimt žmonių.
Situaciją narpliojo Molėtų rajono apylinkės prokuratūra ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.
Gavęs pastarosios išvadas, Molėtų vyriausiasis prokuroras 2005 metų kovą kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą. Pareigūnas prašė Utenos apskrities viršininko panaikinti tris sprendimus.
Prokuroras rėmėsi Nacionalinės žemės tarnybos išvada ir nesitikėjo, kad Temidė iškrės „pokštą”.
Minėta išvada prokuratūroje buvo gauta 2005-ųjų vasario 14 dieną, o į teismą prokuroras kreipėsi kovo 10 dieną. Įstatymai numato 30 dienų terminą, per kurį sužinoję apie pažeidimą pareiškėjai gali kreiptis į teismą. Prokuroras buvo įsitikinęs, kad jis 30 dienų termino nepažeidė, todėl neprašė teismo jo pratęsti.
Tačiau Panevėžio apygardos administracinis teismas 2005 metų kovo 21 dienos nutartimi atsisakė priimti prokuroro skundą: esą pareigūnas praleido terminą.
Tokios pat nuomonės buvo ir Vyriausiasis administracinis teismas, nurodęs, kad prokuroras į teismą turėjęs kreiptis „keliais mėnesiais anksčiau”.
Įsiteisėjus šių teismų sprendimams, prokuroras paprašė atnaujinti skundo padavimo terminą.
Panevėžio apygardos administracinis teismas ir šio skundo netenkino: esą prokuroras terminą praleido be svarbių priežasčių! Tą patį padarė ir Vyriausiasis administracinis teismas.
Prokuratūra teismo nekritikuoja
Taigi kas teisus? Jeigu teisi Temidė, atkakliai neįžvelgianti pagrindo atnaujinti terminą ir ginti viešąjį interesą, vadinasi, klysta Generalinė prokuratūra.
O gal tiesiog prokurorai laiku nepadavė skundo?
Generalinės prokuratūros Civilinių bylų skyriaus vyriausioji prokurorė Daiva Alechnavičienė buvo įsitikinusi, kad Molėtų rajono apylinkės prokuratūra, nagrinėdama Juknevičiaus skundą ir priimdama sprendimą kreiptis į teismą, įstatymų nepažeidė.
„Generalinei prokuratūrai nesuteikta teisė revizuoti teismų priimtų įsiteisėjusių nutarčių pagrįstumo”, – taip skamba Alechnavičienės atsakymas Juknevičiui.
Giminių interesai
Šiemet gegužę Juknevičius nutarė iškloti Nacionalinei teismų administracijai, ką galvoja apie savo bylą ir teismus.
Popieriaus lapuose išdėstęs, kaip teismai negynė paplūdimio, Juknevičius surašė neįtikimų dalykų apie Vyriausiojo administracinio teismo teisėją. Jei paaiškėtų, kad jis rašė tiesą, teismo nenoras ginti viešąjį interesą nieko nestebintų!
„… Po to aš kreipiausi nuvykęs su žmona į man gerai pažįstamos senutės Rudėnienės dukrą, kuri buvo atvažiavusi pas motiną, kadangi Sigutė Rudėnaitė dirba Vyriausiajame administraciniame teisme teisėja, kad ji man paaiškintų, kodėl byla buvo atmesta, nors poilsiavietė Sakalauskui grąžinta pažeidžiant įstatymus, – Nacionalinei teismų administracijai rašė Juknevičius. – Sigutė Rudėnaitė man su pykčiu atsakė, cituoju jos žodžius: „Ką jūs galvojate, kad kitaip turėjo baigtis ši byla? Juk Petras Sakalauskas yra mano pusbrolis, čia užaugo jo motina, o dar grąžinta Lakajų poilsiavietė ir mano dėdei Rudėnui kartu su Sakalausku. Ko jūs norite, kad aš kitaip pasielgčiau, o paskui mano senutė motina, kuri gyvena viena, naktį negalėtų ramiai miegoti? Juk jūs žinote, koks yra Sakalauskas? Juk jis primušė Jūsų žmoną, po ko buvo nuteistas” (laiško kalba netaisyta – red.).
Pasak Juknevičiau, tada jam jam „paaiškėjo, kas darė įtaką teismams, kad byla buvo nenagrinėjama”.
„Norėčiau sužinoti, ar teisingai pasielgė Sigutė Rudėnaitė, gindama savo giminių interesus? Aš labai prašyčiau, kad bylos nagrinėjimo terminas būtų atnaujintas, kadangi 2006 04 10 gavau iš Lietuvos Generalinės prokuratūros atsakymą, kad Molėtų apylinkės prokuratūra bylos pateikimo Panevėžio apygardos administraciniam teismui termino nepažeidė”, – baigė skundą Juknevičius.
Rudėnaitė nekalta
Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo teisėja Rudėnaitė teigė prisimenanti, kad teisme lyg ir buvo atskirasis skundas, tačiau ji su tuo neturinti nieko bendra. „Skundą nagrinėjo kita teisėja, aš net nežinojau, kur ir kada tai įvyko”, – tvirtino teisėja. Ji sakė nedariusi įtakos teismo sprendimams, nenagrinėjusi su giminių žeme susijusių bylų, todėl neįsivaizuoja, kodėl taip apie ją kalbama ar rašoma.
„Čia žmonės klaidingai įsivaizduoja, kad teisme galima taip reikalus tvarkyti”, – Juknevičių pretenzijas įvertino Rudėnaitė. Paprašyta prisiminti, apie kokį pokalbį jos mamos namuose Nacionalinei teismų administracijai rašė Juknevičius, teisėja nesutriko: „Mano mama mirė birželį… Anksčiau tie žmonės (Juknevičiai – red.) su ja buvo labai draugiški… Žemė toje vietoje nederlinga, smėlis, tai Juknevičius nušienaudavo žolę, mamai padėdavo, aplankydavo… Mane bandė panaudoti, kad jų pusėje veikčiau, bet aš nesutikau… Aš niekaip neįtakojau teismo… Tada ir prasidėjo visokie skundai”.
Rudėnaitė pripažino, kad jos ir Sakalausko senelis – bendras. Tačiau teisėja žemę atsiėmė kitoje vietoje, prastesnėje nei ta, kurią atgavo Sakalauskas ir dėl kurios kilo ginčas.
„Lietuvos žinios” netvirtina, kad Panevėžio apygardos administracinis ir Vyriausiasis administracinis teismai tyčia kratėsi teisėjos Rudėnaitės pusbrolio Sakalausko bylos. Tačiau tuo metu, kai Molėtų prokuroras veltui stengėsi prisibelsti į Panevėžio apygardos teismą, Rudėnaitė jau dirbo Vyriausiojo administracinio teismo teisėja.
Teisėtai ar neteisėtai?
Nacionalinės žemės tarnybos generalinis direktorius Kazys Maksvytis, „Lietuvos žinioms” paklausus apie Generalinei prokuratūrai pateiktą išvadą dėl Sakalausko žemės, dokumentą rado nesunkiai. Maksvyčio nuomonė skambėjo kategoriškai: Petrui Sakalauskui „žemės buvo atstatytos, pažeidžiant įstatymus”. Generalinis direktorius išvardijo net kelis įstatymų pažeidimus.
LŽ pasiteiravus, kokiems dar asmenims, anot išvados, paežerės žemė grąžinta neteisėtai, Maksvytis paminėjo ir besiskundžiantį Juknevičių.
Žurnalistams apsilankius Sakalausko kieme, namo durų niekas neatidarė. Namų telefonu atsiliepęs vyriškis neneigė esąs Sakalauskas, tačiau pareiškė, kad jo žemė grąžinta teisėtai, ir daugiau nieko nekomentuosiąs.
Ištisus dešimtmečius visuomenė paplūdimiu džiaugėsi nemokamai. Dabar ant išlakių šimtamečių pušų kabo privačią valdą žyminčios lentelės, o netoli nuo Sakalauskų namų esančios pakrantės aptvertos įvažiuoti draudžiančiais kuoliukais. Galima tik spėlioti, kodėl kai kuriems poilsiautojams leidžiama įsikurti privačiame miške ir pievoje. Žmonės prisimena, kad anksčiau ant tvoros kabodavo Sakalausko telefono numeris, o vienas laikraštis rašė apie iš poilsiautojų anuomet rinktus mokesčius.
Kas šioje istorijoje teisus, turėtų nustatyti teismas.