Palangos kulinarinis romanas II. Vidutiniokų tremtis ir vienatvė

Būti vidutiniokams Palangoje – pats nepalankiausias dalykas. Turiu galvoje tuos, kurie mėgina valgyti oriai prie stalo. Kuriems rūpi prieš valgį nusiplauti rankas, žvilgtelėti į veidrodį, pamokyti vaikus, kuria ranka laikyti šakutę. Kurie taupė, sutaupė ir nori išleisti pinigus stalo ritualams, naujiems potyriams.

Vidutiniokams – nuoširdi užuojauta. Jie – teigiami Palangos kulinarinio romano herojai. Nors tokie ir tie, kurie paplūdimyje ant rankšluosčio riebaluotais pirštais dalijasi rūkytą žuvį ir gurkšnį alaus. Nes kelias nuo kurorto restorano užstalės iki nelabai impresionistinių pusryčių ant žolės, atsiprašau, ant smėlio ne toks ir ilgas.

Turintys paprastą debetinę, o ne kreditinę „Visa“ kortelę į „Žuvinę“ nelabai vaikšto. Nes čia tik gimtasis „Švyturio“ alus už kanoninius 5 litus primena, kad esi ne Provanse ir ne Žydriajame krante.

Šv.Petro žuvis už 48 litus vidutinių pajamų poilsiautojui – tarsi pasimatymas su Abraomu. O jūros velnio už 66 litus valgymas – kaip tiesus kelias į pragarą.

Na, bet „top“ klasės restoranais užsiimsime kitą kartą. J.Basanavičiaus gatvėje drauge su kitais Palangos vidutiniokais pažiopsoję į apdairiai iškabintą „Žuvinės“ valgiaraštį, įžnybsime sau į šlaunį ir prisiminsime, kad esame Palangoje, o ne Marselyje: „Žuvinės“ kainos nepadarytų gėdos ir Provanso sriubos bouillabaisse tėvynei. Marselyje yra daugybė puikių restoranų, kuriuose siūlomas menu complet – visas dviejų, trijų ar keturių patiekalų meniu už 15-20 eurų, arba 52-70 litų.

Ką Palangoje galima nuveikti su tokiais pinigais? Ant smėlio – labai daug. Padorioje užstalėje – beveik nieko. Juk nė viena save gerbianti moteris, nė viena šeimininkė, sugebanti iškepti bulvinių blynų, neleis savo artimiesiems už 5 litus valgyti nacionalinės virtuvės jovalu maitinančiose kavinėse.

Todėl vidutiniokai sutartinai suka į „Feliksą“. Šis restoranas visada buvo švari, šviesi ir gerai organizuota vietelė, kur neprarasdama orumo valgydavo Lietuvos middle class – vidurinė klasė. Įžymiausias „Felikso“ patiekalas – sąžiningas kokybės ir kainos santykis. Ir puikiai ištreniruoti padavėjai.

Taip buvo. O dabar yra jautienos kepsnys už 44 litus. Klausiu padavėjos, kuo ypatingas šis mėsos gabalas – galbūt iš kokios nors ekologiškais dobiliukais šerto gyvulio mėsos? Pavyzdžiui, Toskanoje galima „užsirauti“ ant „chianina“ veislės karvių bifštekso: jis labai brangus, nes tų karvių – nedaug. Bet padavėja tik akelėmis sumirksi, todėl nutariu jos nebekankinti.

Greta sėdintys prancūzai irgi, matyt, ieškojo vidutiniokams skirto restorano, nes tai nei nuodėmė, nei gėda. Gėrė ispanišką vyną, kurio 150 gramų kainuoja 8 litus, arba 2,3 euro, o visą jo butelį www.wine-searcher.com siūlo įsigyti už 3,60 euro, arba 12,42 lito. Stebėjosi nepadoriai liesa kepto oto uodega už 21,70 lito, arba 6,2 euro, ir nesuprato, kodėl šaltojo užkandžio – įdaryto avokado – reikėjo laukti 40 minučių.

Muzika „Felikse“ tapo garsesnė, atsirado mušamieji. Užtat kainos ir kokybės santykis deformavosi. Ne taip seniai valgiaraštyje buvo 5 antrieji patiekalai po 20 litų, 3 patiekalai po 15 litų ir tiek pat po 12. Bet amarkordas vidutiniokams baigėsi. Visaip skaičiavau: trijų patiekalų fiksuotas meniu Palangoje išeitų maždaug toks kaip kukliame Marselio restorane: maždaug 15 eurų – 52 litai.

Aritmetika negailestinga: pusantro tūkstančio eurų uždirbantis vidutiniokas prancūzas tokių pietų gali suvalgyti šimtą. Pusantro tūkstančio litų uždirbantis vidutiniokas lietuvis – tik 28.

Kiek kiaulienos šnicelių už 18 litų restorane „De Cuba“ gali suvalgyti Palangos poilsiautojas ir kiek vokietis, jeigu klestinčioje Bavarijoje mačiau tokį pat, tik kur kas didesnį šnicelį už 5,5 euro – 19 litų?

Kiek picų „Sočioji“ už 22 litus (6,37 euro) gali suvalgyti Palangos vidutiniokas ir italas – tiek pat arba mažiau kainuojančių picų „Margherita“? Skaičiai bus dar labiau intriguojantys: išeis 68 picos lietuviui ir 235 – italui. Bedugnė dar gilesnė, nes lietuviška „Sočioji“ pagaminta iš marinuotų agurkų, fermentinio sūrio, svogūnų, faršo, kurie vargu ar iš Italijos vežti.

Salotos. „De Cuba“ samčiais pila rūgštų, iš nežinia ko sumeistrautą padažą ant salotų su svogūnais ir ananasais. Italijoje už tą pačią kainą galima gauti šviežių traškių salotų be ananasų, užtat su tikru alyvuogių aliejumi, joduota druska ir pramoniniu, bet geros kokybės balzaminiu actu.

Kodėl taip yra, matyt, žino mūsų restoranų strategai. O gal ir nežino. Gal ir nematę, gal numoję ranka į tūkstančius lietuvių, kurie valgo ant smėlio, nes nori būti Palangoje. O ne mostelėję kelias šimtines atsidurti bouillabaisse tėvynėje. Pardon – atsiprašau – J.Basanavičiaus gatvės restorane.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Įvairenybės su žyma , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.