Socialdemokratų manevrai švietimo tyruose

Vilniaus apylinkės prokuratūroje ir Vilniaus 2-ajame policijos komisariate jau antrus metus stringa nelabai afišuojama byla, kurios pagrindiniai veikėjai – du profesoriai, vienas docentas, Švietimo ir mokslo ministerija, o užkulisiuose – Algirdo Mykolo Brazausko Vyriausybė.

Užduotis, kurią turėtų įveikti tyrėjai, lyg ir ne itin sudėtinga: nustatyti, kas suklastojo ministerijai pateiktą oficialų dokumentą, kuriuo remdamasis tuometis švietimo ir mokslo viceministras Rimantas Vaitkus pasirašė raštus pripažintinais įvardydamas nelegaliai Lietuvoje veikusio Baltijos rusų instituto diplomus.

Nors Lietuvoje nedažnai sudedami visi taškai garsiuose tyrimuose, dokumento suklastojimo ir prorusiško Baltijos humanitarinio centro veiklos įteisinimo Lietuvoje skandalo baigtis žadėjo būti išimtinė. Konstitucinis teismas pasižadėjo pareikšti savo išvadą, ar Vyriausybės sprendimas atitinka Konstituciją, o prokuratūroje pradėti du ikiteisminiai tyrimai dėl dokumento suklastojimo. Tačiau nė vienas šių tyrimų niekuo nesibaigė – kažkas ne tik suinteresuotas, kad nelegaliai veikusio centro įteisinimo byla kuo greičiau užsimirštų, bet ir pradeda manevrus, kad į aukštus postus grįžtų primirštos bylos veikėjai. Socialdemokratė Roma Žakaitienė, vos tapusi švietimo ir mokslo ministre, nedelsdama pakvietė į viceministrus R.Vaitkų, nors jo vaidmuo prorusiškos mokslo įstaigos aferoje iki galo neaiškus.

Nepagailėjo tūkstančių

Rugpjūčio pradžioje didžiausiame Lietuvos dienraštyje pasirodė Mykolo Romerio universiteto prorektoriaus Rimanto Vaitkaus mokamas skelbimas, užimantis beveik pusę laikraščio puslapio. Buvęs viceministras, dėl suklastoto dokumento 2004 metais netekęs galimybės tapti švietimo ir mokslo ministru, o 2006 metų liepą priverstas atsisakyti antrą kartą jam pasiūlytų viceministro pareigų, nepagailėjo pinigų, kad demaskuotų neva jį antiherojumi pavertusią žiniasklaidą. Įtikinėdamas skaitytojus, kad be jokio pagrindo yra kaltinamas nelegalios prorusiškos mokslo įstaigos protegavimu, R.Vaitkus paskelbė, jog dėl suklastoto dokumento prokuratūroje vykęs tyrimas nutrauktas.

Tačiau bylos likimu pasidomėjus Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje, prokurorė Rūta Pečkaitytė nustebo, kodėl R.Vaitkus klaidina save ir kitus: „Tyrimas tebevyksta, jį kontroliuoja apylinkės prokuratūra, numatyta atlikti papildomų procesinių veiksmų”, – paaiškino R.Pečkaitytė. Gal byla ir bus nutraukta – vangus tyrimas ir nekonkrečios ekspertų išvados dėl dokumento klastotės duoda pagrindo tokioms mintims. Be to, ne tik eiliniai policijos tyrėjai, net Konstitucinio teismo teisėjai vengia sudėlioti akcentus iki šiol teisiškai ir politiškai neįvertintoje Baltijos humanitarinio centro, vėliau pavadinto Tarptautine Baltijos akademija, byloje.

Intriga – per atostogas

2003 metų vasarą, tuomečiam švietimo ir mokslo ministrui socialliberalui Algirdui Monkevičiui išėjus atostogų, viceministras socialdemokratas R.Vaitkus parengė raštą, kurį nedvejodama pasirašė kultūros ministrė socialdemokratė Roma Žakaitienė. Ji pavadavo atostogaujantį A.Monkevičių. Šiuo raštu faktiškai buvo rengiamas perversmas Lietuvos aukštojo mokslo sistemoje, kadangi siūlyta įteisinti užsienyje veikiančių mokymo įstaigų veiklą Lietuvoje.

Pirmąjį tokį raštą R.Vaitkus parengė dar prieš A.Monkevičiaus atostogas. Jame tiesiai parašyta, kad įteisinti siūloma vieną vienintelę mokslo įstaigą – jau keletą metų Lietuvoje nelegaliai veikiantį Baltijos humanitarinį centrą, vadovaujamą R.Vaitkaus bičiulio ir partijos kolegos socialdemokrato Jevgenijaus Kostino. Ministrui išėjus atostogų, atsirado naujas rašto variantas – tiesmukišką pasiūlymą dėl J.Kostino įstaigos pakeitė aptakios frazės apie užsienio mokslo įstaigose įgyjamą išsilavinimą, neminint J.Kostino centro ir jo neva didelės svarbos Lietuvai.

Remdamasi šiuo raštu, Vyriausybė priėmė nutarimą, kuriuo leido Baltijos humanitariniam centrui vykdyti aukštojo mokslo studijas pagal Latvijos Respublikos aukštosios mokyklos „Baltijas krievu instituts” (Baltijos rusų institutas) studijų programas. Tą pačią dieną, nelaukiant, kol Vyriausybės nutarimas bus paskelbtas „Valstybės žiniose” ir įsigalios, J.Kostino mokslo įstaigai duotas leidimas. Negana to – iš J.Kostino nepareikalauta įvykdyti jokių sąlygų, keliamų aukštąjį mokslą teikiančioms įstaigoms. Tuo nepasirūpino ir iš atostogų grįžęs A.Monkevičius.

Kelias klases Lazdynų mokykloje nuomojanti įstaiga tapo vienintele Lietuvoje legaliai veikiančia, rusų kalba studentus mokančia aukštąja mokykla. Nė vienam kitam universitetui apsišaukėliui, tarp jų ir kasmet šimtus diplomų įteikiančiai, save su Maskvos industrijos universitetu siejančiai „Rutenijai”, tokio leidimo nebuvo duota.

Lietuvos aukštosioms mokykloms apskritai neleidžiama steigti grupių rusakalbiams ar pirmus metus lietuviškai nemokančių studentų grupę mokyti rusiškai. Taigi J.Kostino centrui visais atžvilgiais buvo sudarytos išskirtinės sąlygos, kurių neturi net keturis šimtmečius veikiantis Vilniaus universitetas.

„Kai dirbau ministerijoje, siūlėme aukštosioms mokykloms atidaryti specialias grupes ir, pavyzdžiui, pirmus metus rusakalbiai galėtų būti priimami į specialias grupes. Bet šito neleidžia įstatymas – tiesiai šviesiai pasakyta, ir Valstybinės kalbos įstatymas neleidžia, ir Aukštojo mokslo įstatymas neleidžia. Du įstatymai tai uždraudžia”, – R.Vaitkus paaiškino, kodėl valstybinėse Lietuvos mokymo įstaigose nesukuriama specialių grupių rusakalbiams.

J.Kostinui – išimtys

Tačiau J.Kostino mokyklai šis neįveikiamas draudimas negaliojo. Buvusio ministro pirmininko socialdemokrato Algirdo Mykolo Brazausko bei jo partijos kolegų R.Vaitkaus ir R.Žakaitienės dėka J.Kostino vadovaujamai mokslo įstaigai atsivėrė unikali galimybė siūlyti Lietuvoje legalias, tačiau mokamas studijas rusakalbiams.

Šiuo metu Lietuvoje veikia gal dešimt nelegalių mokslo įstaigų, žadančių Rusijos ar Latvijos diplomus bei mokymą rusų kalba. Mokslo metai tokiose mokslo įstaigose kainuoja iki trijų tūkstančių litų, tačiau įgytas išsilavinimas Lietuvoje dažniausiai nėra pripažįstamas. Tai nenuostabu – žymių institutų ir universitetų filialais ar atstovybėmis save vadinančios įstaigos nepersistengia mokydamos studentus. Jie faktiškai nusiperka diplomą, o ne žinias, todėl tie diplomai ir nėra pripažįstami.

Įteisinus Baltijos humanitarinio centro veiklą, tūkstančiai, plaukiantys į nelegalias prorusiškas mokymo įstaigas, tikriausiai būtų pasukę kita linkme. Galima tik spėlioti, ar toks buvo socialdemokratų, ieškančių finansavimo savo partijai, verslo planas?

Kuo gi išskirtinis tas J.Kostinas – Vilniaus universiteto Rusų filologijos katedros profesorius, kuris, anot VU rektoriaus Benedikto Juodkos, „seniai susikompromitavęs, jį reikia apskritai varyti”? Spaudoje skelbta, kad J.Kostinas bičiuliaujasi ne tik su R.Vaitkumi, yra A.M.Brazausko partijos narys, tačiau jis buvo laukiamas svečias ir ankstesniojo Rusijos ambasadoriaus Lietuvoje Jurijaus Zubakovo rezidencijoje. Iki 2004 metų pabaigos Rusijos ambasadai Lietuvoje vadovavęs J.Zubakovas, iki diplomatinės tarnybos padaręs įspūdingą žvalgybininko karjerą, net siūlė pirmą kadenciją dirbusiam prezidentui Valdui Adamkui J.Kostiną į patarėjus rusakalbių klausimais, tačiau V.Adamkui ši kandidatūra netiko. Kalbama, kad sutrukdė VSD išvados, kuriose minimi su KGB ir FST susiję J.Kostino giminaičiai.

Sunerimo Seimo nariai

2003 metų rugsėjo 12 dieną Baltijos humanitariniam centrui skubos tvarka gavus Vyriausybės leidimą veikti Lietuvoje, kilo didžiulis skandalas. Pažeidimų, kuriuos padarė Švietimo ir mokslo ministerija, nutarimo projektus Vyriausybei rašęs R.Vaitkus ir pati Vyriausybė, buvo tiek, kad grupė Seimo narių kreipėsi į Konstitucinį teismą. Jie išvardijo visus žinomus pažeidimus, taip pat ir procedūrų nepaisymą, specialistų išvadų ignoravimą. Konstitucinis teismas iš visų atsirinko vieną – dėl priimto nutarimo ir Konstitucijos atitikties – ir 2005 metų kovo 31 dieną nusprendė priimti nagrinėti bylą. Tačiau sprendimas šioje byloje paskelbtas nebuvo.

Praėjus metams, 2006 metų gegužės 31 dieną, Konstitucinis teismas nusprendė nutraukti pradėtą teismo procesą šioje byloje, kadangi Vyriausybė 2005 metų gegužės 17 dieną panaikino prieš dvejus metus priimtą nutarimą dėl leidimo vykdyti studijas.

Galima spėti, kad Vyriausybės teisininkai tuomečiam premjerui A.M.Brazauskui paaiškino, kad Konstitucinio teismo išaiškinimas sukompromituotų priėmusius nutarimą dėl Baltijos humanitarinio centro įteisinimo. Vyriausybė, nelaukdama, kol Konstitucinis teismas priims jai nepalankų sprendimą, pati panaikino savo nutarimą. Taip vienintelė prorusiška aukštojo mokslo įstaiga, turėjusi leidimą veikti Lietuvoje, vėl atsidūrė pogrindyje.

Tarptautinės Baltijos akademijos vadovas J.Kostinas yra sakęs, kad studentai dabar autobusu vežiojami į Latviją, kur legaliai veikia Baltijos rusų institutas, kad toliau tęstų mokslus.

Pats sau pakišo koją

Panaikinti leidimą veikti Tarptautinei Baltijos akademijai paskatino dar vienas skandalas, po kurio prasidėjo tyrimai policijoje ir prokuratūroje. Faktiškai tai buvo primityvus detektyvas, vykęs Švietimo ir mokslo ministerijos scenoje, kuriame dalyvavo du profesoriai, vienas docentas ir grupė buvusių akademijos studentų.

2004 metų vasarą tuometis viceministras R.Vaitkus, kuris, anot jo paties, puikiai žinojo, kokia situacija Lietuvos aukštojo mokslo srityje, sulaukė savo bičiulio J.Kostino, vadovaujančio ne tik Tarptautinei Baltijos akademijai, bet ir katedrai Vilniaus universitete, vizito. Tiksliau, vizitų buvo mažiausiai du – per vieną J.Kostinas tarpininkavo, kad būtų pripažinti trijų absolventų diplomai, o per kitą – dėl šešių absolventų diplomų pripažinimo.

„Atėjęs dirbti į Švietimo ir mokslo ministeriją 1997 metais vienas pirmųjų iškėliau nelegalaus aukštojo mokslo problemą, – apie savo nuopelnus rašo R.Vaitkus jau minėtame reklaminiame rašinyje. – Mūsų skyriaus žmonės ir aš pats asmeniškai rinkome informaciją, o paskui viešinome kviesdami gyventojus netikėti apgavikais”.

Taigi tikras kovotojas už švietimo skaidrumą negalėjo nežinoti, jog Baltijos humanitarinio centro, kaip ir kitų rusų kalba studentus mokančių įstaigų, veikla Lietuvoje iki 2003 metų rugsėjo buvo neteisėta, o per vienerius metus nei bakalaurų, nei magistrų jokia aukštojo mokslo įstaiga nesugeba parengti.

Tačiau viceministras ramia širdimi parengė du identiškus laiškus dėl trijų ir šešių diplomų pripažintinumo, itin aptakiai vartodamas formuluotes. Iš to laiško apskritai sunku ką nors suprasti – dviejose pastraipose paaiškinęs, kokiais dokumentais remiantis vyksta užsienio mokslo įstaigose įgytų kvalifikacijų pripažinimas ir tai, kad pripažinimą vykdo Švietimo ir mokslo ministerija, trečiojoje, paskutinėje, pastraipoje buvęs viceministras mintį suformulavo konkrečiau. „Remiantis studijų kokybės vertinimo centro 2002 07 29 raštu Nr.02/03-0610, jūsų įgyti Baltijos rusų instituto diplomai yra pripažintini Lietuvoje. Baltijos rusų institutas yra akredituota nevalstybinė aukštojo mokslo institucija Latvijos Respublikoje. Visus klausimus, susijusius su jūsų profesine kompetencija, sprendžia darbdavys”.

Taigi institutas Latvijoje yra akredituotas, diplomai Lietuvoje pripažintini, o raštą pasirašė pats viceministras. Kokių dar galėtų kilti klausimų darbdaviui? Juk apie tai, kad ši mokslo įstaiga Lietuvoje veikė neturėdama leidimo, – nė užuominos. Darbdaviui šis laiškas tikriausiai nereiškė nieko kita, tik diplomų pripažinimą.

Tačiau R.Vaitkus, asmeniškai 2003 metų vasarą rengęs Vyriausybės nutarimo projektą dėl Baltijos humanitarinio centro įteisinimo, negalėjo nežinoti, jog 2002 metų liepą ši įstaiga veikė nelegaliai, taigi ir jos diplomai negalėjo būti pripažintini. Būdamas toks principingas, kaip pats aprašinėja, jis turėjo inicijuoti tarnybinį patikrinimą, kodėl Studijų kokybės vertinimo centras (SKVC) išdavė tikrovės neatitinkantį raštą. Ko gero, ilgai netruktų išsiaiškinti, kad tokio rašto SKVC niekada nerašė.

Teigiama, kad R.Vaitkaus raštai parengti remiantis suklastotu SKVC laišku, o ne jo paties noru pagelbėti J.Kostinui įteisinti įtakingų, valstybės tarnyboje dirbančių studentų diplomus. Tačiau klastotė aiški ne tik iš turinio, bet ir vizualiai. Ne vieną ministerijai pavaldžios įstaigos raštą rankose laikęs buvęs viceministras turėjo pastebėti, jog J.Kostino įteiktasis yra be būtinos atributikos, mažesnio formato. Bet R.Vaitkus lyg specialiai nieko nematė – į antrąjį raštą jis parengė atsakymą jau kitą dieną, kai tas buvo gautas.

Mirties bausmės žinovas – pareigūnų akiratyje

Raštas dėl diplomų legalizavimo buvo suklastotas pasinaudojant tikru SKVC laišku, 2002 metų liepos 29 dieną išsiųstu advokatui Romualdui Drakšui, tvarkiusiam Tarptautinės Baltijos akademijos diplomų legalizavimo klausimus. Iš laiško buvo išmesti netinkami sakiniai, jis kitaip sukomponuotas, sutrumpėjęs nuo 4 iki 3 pastraipų. Pertvarkytas raštas iš naujo buvo nukopijuotas. R.Vaitkui įteikta falsifikato kopija.

Kilus skandalui J.Kostinas kreipėsi į prokuratūrą, kad būtų pradėtas tyrimas dėl dokumento suklastojimo. Tuomečiam švietimo ir mokslo ministrui Algirdui Monkevičiui J.Kostinas yra sakęs, kad dokumentus galėjo falsifikuoti vienas instituto samdomas teisininkas.

Docentas R.Drakšas, turintis advokatų biurą Vilniaus senamiestyje, Trakų gatvėje, yra baudžiamosios teisės specialistas. Vilniaus universiteto Teisės fakultete jis dėsto baudžiamąją teisę, yra parašęs knygą apie mirties bausmę.

Tirdami bylą pareigūnai apklausė abu profesorius – R.Vaitkų ir J.Kostiną bei docentą R.Drakšą. Visi trys neigė suklastoję dokumentą. Įtarimų nė vienam jų nepareikšta.

Vienintelė įstaiga, pareikalavusi advokato pasiaiškinti dėl savo veiklos, buvo Lietuvos advokatų taryba. Anot jos pirmininko Rimo Andrikio, R.Drakšas buvo nubaustas už advokato etikos pažeidimus. Kokie tai buvo pažeidimai, R.Andrikis nepaaiškino.

Ieškojo motyvų

„Kokie yra jų motyvai studijuoti šiose mokyklose? Atsakymas labai paprastas – daugelis mano, kad ten yra lengviau studijuoti – iš dalies taip. Mes paskui darėme tyrimus su mano studentu magistrantu ieškodami motyvų, kodėl studentai renkasi tas mokyklas. Vienas motyvų – kur kas lengviau studijuoti. Mažiau kreipiama dėmesio į parengimo kokybę”, – apie Lietuvoje nelegaliai veikiančias Rusijos aukštojo mokslo įstaigas negailestingai kalbėjo R.Vaitkus.

Su R.Vaitkumi kalbėjomės telefonu – jis, atsisakęs naujosios švietimo ir mokslo ministrės Romos Žakaitienės siūlymo tapti viceministru, jau kitą dieną išvyko į užsienį.

„Aš manau, kad yra politinis puolimas, – įsitikinęs R.Vaitkus. – Yra oponuojančių. Neįžvelgiu jokio pažeidimo, niekas nepadaryta, kas būtų antiįstatymiška arba viršijant savo tarnybines pareigas. Nėra absoliučiai jokių pažeidimų. Jų neįžvelgė nė tarnybinės etikos komisija… Net nebuvo ministerijos tarnybinio patikrinimo, nieko. Negana to, man dar premija išmokėta už tą laikotarpį”. Jeigu nebuvo jokių pažeidimų, ar gali darbdaviai remtis R.Vaitkaus 2004 metais pasirašytais raštais Baltijos rusų instituto absolventams?

„Nežinau, kur jie juos dėjo, – tikina R.Vaitkus. – Man tikėtinas variantas, kad jie galėjo parodyti personalo skyriui, kuris prašo skubiai atnešti diplomo pripažinimą, nes procesas užtrunka iki metų ir daugiau. Bet čia nėra pripažinimas, dar kartą kartoju. Kuo raštas prasideda? Žodžiu informuojame. Argi čia pripažinimas? Pripažinimas išleidžiamas įsakymu, turi būti įsakymas”.

Komisarų diplomai nepripažinti

Pirmasis raštas dėl diplomų pripažinimo, kurį R.Vaitkus 2004 metų liepos 21 dieną parašė trims „Baltijas krievu insituts” absolventams, vos nevirto didele bėda trims Klaipėdos policijos komisarams – Nikolajui Akimovui, Sergejui Liamcevui ir Genadijui Kazakovcevui, studijavusiems šio instituto filiale Vilniuje, Baltijos humanitariniame centre.

Istorija nutyli, kur jie dėjo R.Vaitkaus jiems skirtą raštą, dėl kurio taip stengėsi J.Kostinas. Ar bandė tuo raštu įtikinti Policijos departamento vadovybę, kad turi aukštąjį išsilavinimą, ar jiems tai buvo pavykę – storos komisariato sienos nutyli. Prieš porą savaičių paklausus Klaipėdos VPK dėl šių aukštus postus užimančių komisarų išsilavinimo gautas atsakymas, kad „N.Akimovas, S.Liamcevas ir G.Kazakovcevas personalo skyriui nėra pateikę Studijų kokybės centro vertinimo pažymų bei švietimo ir mokslo ministro įsakymų dėl diplomų pripažinimo, nes į šias įstaigas nesikreipė, todėl šie dokumentai nėra pripažintini”.

Turint prieš akis R.Vaitkaus raštą, akivaizdu, kad VPK atsakyme ne viskas tiesa, kad pareigūnai kreipėsi ir į SKVC, ir į ministeriją, bet 2004 metais kilus skandalui susiprato nesiekti nelegalaus mokslo įteisinimo. Be to, 2003 metais VRM įstatymu išsilavinimo reikalavimai netaikomi pareigūnams, kurie iki Statuto patvirtinimo įstatymo įsigaliojimo turi ne mažesnį kaip 10 metų tarnybos stažą. Taigi pareigos jiems liko ir neturint tinkamo išsilavinimo.

Kuo išskirtiniai kiti šeši absolventai, kad dėl jų išsilavinimo J.Kostinas lakstė į ministeriją, o R.Vaitkus per vieną dieną parengė atsakymą, dabar sunku pasakyti. R.Vaitkus turi atsakymą, kodėl į SKVC ir ministeriją dėl diplomų pripažinimo kreipėsi tik pavieniai iš šimtų absolventų. Pasak jo, diplomo pripažinimo reikalaujama valstybinėje tarnyboje, o kitur tokių reikalavimų gali ir nebūti.

Nepamainomas viceministras

Ar istorija dėl Baltijos humanitarinio centro įteisinimo buvo atsitiktinė klaida, ar gerai apgalvotas socialdemokratų žingsnis, netiesiogiai parodė R.Žakaitienės, tapusios švietimo ir mokslo ministre, pirmieji veiksmai. Į politinio pasitikėjimo postą – dirbti viceministru ji nedvejodama pasikvietė R.Vaitkų. Žurnalistams priminus prorusiškos mokslo įstaigos įteisinimo istoriją, naujoji ministrė pasiteisino, kad R.Vaitkus ją suklaidino 2003 metais parengdamas Vyriausybės nutarimo projektą.

Kodėl R.Žakaitienę suklaidinęs buvęs viceministras mielas ne tik jai, bet ir Socialdemokratų partijai, stojusiai ginti partijos kolegos? Spaudai ir politikams prisiminus įvykius, dėl kurių R.Vaitkaus kandidatūrą į ministrus atmetė prezidentas Valdas Adamkus, socialdemokratai išplatino pranešimą: „LSDP visada paisė ir paiso valstybės interesų, todėl į atsakingus postus deleguoja profesionalius ir daugiausia naudos šaliai galinčius duoti partijos narius, – sakoma pranešime. – Ir šį kartą pasirinktas savo darbą išmanantis, principingas ir švietimo bei mokslo srityje nusipelnęs asmuo”.

Nežinia, kokiais sumetimais „nusipelniusio asmens nuopelnus” R.Žakaitienė nusprendė patikėti įvertinti Specialiųjų tyrimų tarnybai (STT). Ministrė pareiškė, kad jei STT atsakymas dėl R.Vaitkaus reputacijos bus palankus, jis bus paskirtas viceministru.

Nors R.Vaitkaus reputacijos švarumo įrodymų ministrė ketino ieškoti STT, kur nevyksta jokio tyrimo, o ne prokuratūroje, kur toks tyrimas vyksta, socialdemokratų pasitikėjimą pelnęs prorektorius viceministru netapo. Kažkodėl po pokalbio su premjeru Gediminu Kirkilu ėmė ir atsisakė pareigų pats.

Ar tai reiškia, kad mintis rasti nišą Lietuvoje prorusiškai mokslo įstaigai užmiršta visiems laikams? O gal tik laikinai atsitraukiama, laukiant, kol prisimirš seni skandalai, ir kovoje patikrinti ištikimi partijos kariai bus vėl įkurdinami ministerijose? Su nauja slapta misija?