Tolerancija išsiskirianti Šiaurės šalių žiniasklaida vis dėlto neatsispiria pagundai kištis į asmeninį piliečių gyvenimą. Tuo įsitikino Lygių galimybių kontrolierė Aušrinė Burneikienė.
Grupė Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos (LGKT) darbuotojų domėjosi, kaip didžiausios Suomijos ir Danijos žiniasklaidos priemonės atspindi lygių galimybių padėtį visuomenėje. Lietuviams buvo įdomu, kaip šių šalių spauda pateikia, pavyzdžiui, seksualinių mažumų, priekabiavimo darbe ir kitas problemas.
Ieškoma pusiausvyros
LGKT delegacija lankėsi didžiausią tiražą Šiaurės šalyse turinčiame dienraštyje „Helsingin Sanomat” („Helsinkio naujienos”), priklausančiame turtingiausiam Suomijos žmogui 72 metų Atos Erkui, viename seniausių pasaulio dienraščių Danijos „Berlingske Tidende” bei keliose televizijos stotyse.
„Skeptiškas ir atsargus žiniasklaidos požiūris padeda rasti pusiausvyrą tarp gerų ir blogų naujienų, veikia kaip papildomas filtras pateikiant informaciją”, – patirtais įspūdžiais dalijosi Lygių galimybių kontrolierė Aušrinė Burneikienė.
LGKT darbuotojai atkreipė dėmesį, kad minėtame Danijos laikraštyje dirba vienodas skaičius vyrų ir moterų, nors vyrų vadovų – daugiau nei pusė. Padėtis „Helsingin Sanomat” redakcijoje panaši: iš čia dirbančių maždaug 300 žurnalistų pusė yra moterys, užimančios keturis iš dešimties vadovų postų. „Šiauriečiai stebėjosi, kad Lietuvoje, kur dauguma žurnalistų yra moterys, vadovių iš jų labai mažai”, – sakė Burneikienė.
Sterilu ir korektiška
Kontrolierės teigimu, dabartinė Lietuvos žiniasklaidos padėtis tiek suomiams, tiek danams priminė praėjusio amžiaus 8-ąjį dešimtmetį jų šalyse, kai laikraščiai rašė ir televizijos rodė beveik viską, ką tik norėjo.
Dėl seksualinių mažumų Danijos žiniasklaidoje jau seniai nekyla nė menkiausių nesusipratimų, nebūna jokių nekorektiškų pareiškimų. Teigiama, kad Šiaurės šalyse neeskaluojamos ir nacionalinių mažumų problemos. „Vis dėlto mes šią informaciją vertiname šiek tiek skeptiškai”, – sakė Burneikienė. Jos teigimu, kitos Šiaurės šalių organizacijos yra pateikusios kiek kitokių duomenų.
Lietuviai pastebėjo, kad visos šiauriečių televizijos yra panašios: daug analitinių laidų, kurios be galo korektiškos, net „sterilios”, be jokių primityvių blizgučių.
Visuomeninė Suomijos televizija YLE neturi teisės transliuoti reklamos. Abonementinis mokestis metams – 200 eurų. Jį moka apie 2 mln. namų ūkių. YLE televizija transliuoja programas net septyniomis kalbomis – suomių, švedų, rusų (Suomijoje yra apie 100 tūkst. imigrantų iš Rusijos), anglų, čigonų, samių ir… lotynų.
„Buvo keista girdėti, jog nemaža problema visuomeninėje Suomijos televizijoje laikoma tai, kad čia dirba per daug senyvo amžiaus žmonių”, – stebėjosi Burneikienė.
Problema – asmeninis gyvenimas
Suomijos žiniasklaidos taryboje, kurios funkcijos – prižiūrėti žiniasklaidą, dirba 10 žmonių. Didumą savo veiklai reikalingų lėšų taryba gauna iš privačių žiniasklaidos organizacijų, 40 proc. skiria valstybė.
„Suomijos žiniasklaidos tarybos nuomone, didžiausia šiuo metu žiniasklaidos problema – per didelis kišimasis į asmeninį gyvenimą. Su įvairiomis diskriminacijos apraiškomis susiduriama retai”, – sakė Burneikienė.
Šiaurės šalyse paprastai priimta eiti tiesiai į laikraštį ir prašyti ištaisyti klaidas, jei jų yra. Jei laikraštis atsisako paneigti paskelbtus faktus arba paneigimas netenkina piliečio, jis gali kreiptis į Žiniasklaidos tarybą.