Pagausėjo svarstymų apie Lietuvos teisinę sistemą. Gal ji neatliepia dabarčiai, o gal reiktų taisyti, tobulinti pačią Konstituciją? Viena aišku, kad „dabarties iššūkiai” glūdi ne Konstitucijoje.
Kokia pagrindinė teisinės sistemos Lietuvoje problema? – tai žmonės sudarantys sistemą, jų žmogiškoji kokybė. 2006 m. birželio pabaigoje Briuselyje girdėjau Clevelando teisėjo Bohdan Futey labai vertingą ir aiškų pranešimą. Štai, anot jo, pagrindinės teisėjo kvalifikacijos: sąžinė ir drąsa. Dar užsirašiau citatą: „Jie negali tikėtis visuomenės pagarbos, kol negerbia patys savęs”. Manau, pasiduotume iliuzijai, neva šią pagrindinę problemą galima spręsti taisinėjant Konstituciją.
Tačiau šiek tiek minčių verta tarti ir apie mūsų Konstituciją. Kaip ir kiekviename įstatyme, randame joje raidę ir dvasią. Tai žinomi, visur pasitaiką neatitikimai, Lietuvoje ypač aštrūs, kai teismai paliečia okupacinį Lietuvos valstybės laikotarpį.
Priėmus 1992 m. Konstituciją ir jai įsigaliojus bei promulgavus ir paskelbus ją kaip nuolatinį pagrindinį valstybės įstatymą (o tai įvyko tarp 1992 m. spalio 25 ir lapkričio 6), neteko galios 1990 m. Laikinasis pagrindinis įstatymas arba laikinoji 1990-1992 m. konstitucija. Matyt, neteko galios ir laikinai sustabdytoji 1938 m. Konstitucija, nors apie tai niekur nieko nepasakyta.
Priminsiu, kad 1990 m. kovo 11 d. buvo priimti, tarp kitų, du konstituciniai aktai; vienas apie atnaujintą 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos veikimą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, o kitas – apie tos Konstitucijos galiojimo sustabdymą, patvirtinant Laikinąjį pagrindinį įstatymą.
Nei 1992 m. Konstitucijoje, nei ją lydinčiame įstatyme dėl įsigaliojimo tvarkos nėra nieko pasakyta apie 1938 m. Konstituciją, nebent ją laikytume įstatymu, kuris prieštarautų naujai Konstitucijai ir todėl toliau nebegalioja. Arba „galioja tiek, kiek neprieštarauja Konstitucijai” (žr. toliau). Taigi čia tema konstitucinės teisės darbui, jeigu jis dar neparašytas.
Taip jau pamatiniame lygmenyje susidūrėme su įstatymo raidės ir dvasios problema, ir pirmenybę teikiant dvasiai 1938 m. Konstitucija išnyko savaime, nors laikinosios 1990 m. konstitucijos galia buvo rūpestingai panaikinta specialiu straipsniu.
1990 m. kovo 11 d. įstatyme dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo pagrindinio įstatymo trečiuoju straipsniu nustatyta, „kad Lietuvos Respublikoje ir toliau galioja tie iki šiol veikę Lietuvoje įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui”.
Ši nuostata pakartota ir 1992 m. įstatyme dėl naujosios Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos.
Pirmuoju atveju ji leido toliau naudotis SSRS įstatymais ir daugybe reguliuojančių teisinių aktų, žinoma, atmetant bet kokį pavaldumą buvusiai okupantei. Antruoju atveju – pratęsė aną leidimą, kur atkurtoji Lietuva dar nespėjo išleisti savų įstatymų, ir dar apėmė 1990-1992 m. valstybės statybos laikotarpį. Naujoji Konstitucija nustatė ir naują, tobulesnę valstybės sąrangą su kur kas geresniu kompetencijų ir atsakomybių paskirstymu.
Žinoma, ir čia liko spragų, nieko nenumačius tokiam atvejui, kai Seimas netvirtina Prezidento teikiamų Ministro pirmininko kandidatūrų ir tuo būdu paralyžiuoja tiek Vyriausybės sudarymą, tiek Prezidento galią skelbti naujus rinkimus. Trūksta vieno sakinio, bet jo trūksta. (Šios pataisos reiktų nedelsiant).
Labai svarbi nuostata „galioja tik paskelbti įstatymai” susikirto su pačios Konstitucijos įsigaliojimu, skirtingai nustatomu dar dviejuose Konstitucijos straipsniuose, ir neatsakė į klausimą dėl Lietuvos įstatymų paskelbtų ligi 1940 m. – ne vienas jų galėjo būti naudingai laikomas neprieštaraujančiu bei galiojančiu, kad ir ne „savaime”, bet priimant atskirus patvirtinimo aktus; tačiau tuo nepasinaudojome. Būtinai stengėmės kurti ir priimti naujus įstatymus arba vargome taisinėdami sovietinius. Čia, kaip regis, veikė ir ta „reali konstitucija”, kurią nusako politinės ir teisinės visuomenės mąstysena. Posovietinei visuomenei artimesni buvo sovietiniai įstatymai. Beje, tai tęsiasi ligi šiol.
1997 m. gruodį, man esant Seimo pirmininku, priėmėme įpareigojimą administracijai ir įsipareigojimą sau atsikratyti viso sovietinių įstatymų bei kitų reguliavimo aktų paveldo, taikyto ligi Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d., ne vėliau kaip ligi 2000 m. sausio 1 dienos. Atrodė, bent per dešimt metų galėtume apsišluoti.
Ministerijoms, kurios naudojosi ne tik sovietiniais, bet net į lietuvių kalbą neišverstais rusiškais reglamentais, tai buvo sunkus ir tartum nesuprantamas uždavinys. Man dar tebesant ir jau nesant Seimo pirmininku šį įsipareigojimą, tai yra jo datą, vis tekdavo pratęsti. Juk nepatrauksi ministerijos į teismą už įstatymo nevykdymą. Taip ir tęsiasi dalykas nepabaigtas ligi šiol.
Manau, tai savotišku būdu susiję ir su gilesniais teisinės dvivaldystės dalykais. Mąstau apie siekiamą įstatymo, tai yra, Lietuvos įstatymo valdžią ir matau vis dar nesąmoningai pripažįstamą svetimą okupacinę valdžią. Tai ypač pastebima praeitų laikų politinėse bylose ir gana dažnai – dabartinėse nuosavybės bylose.
1990 m. kovo 11 d. Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo aktai pabrėžė ir įtvirtino valstybės tęstinumą po buvusio „svetimos jėgos” veiksmo – 1940 m. agresijos ir aneksijos. 1992 m. Konstitucija preambulėje irgi kalba apie nūnai atgimusią valstybę, kurios teisinius pamatus praeityje grindė net 16 a. Lietuvos Statutai, iš dalies veikę ligi 19 a., ir ankstesniosios Lietuvos Respublikos Konstitucijos.
Taip konstituciškai nusakyta dvasia, pagal kurią, atrodė, turi būti žvelgiama į 20 a. svetimųjų jėgų okupacijų, ypač ilgosios sovietų okupacijos, laikotarpius. Tęstinumas – ne vien politinis, bet pirmiausiai teisinis, konstitucinis nepriklausomybės atkūrimo pamatas. Jis vertina ir prievartinės priklausomybės laikotarpį.
Deja, nors turime vėlesnių įstatymų apie okupaciją ir rezistenciją, mintis apie tą ilgąjį fundamentalaus, tai yra pamatinio neteisėtumo laikotarpį lieka kažkokiame užribyje, kai svarstomi okupanto represijų paliestų Lietuvos piliečių likimai.
Įstatymo raidė, koks nors žodžio netikslumas arba spragelė, pernelyg dažnai ignoruoja arba nustelbia Konstitucijų dvasią. Atsiranda keista teisingumo-teisėtumo ir netgi teisinio proto-pilietinio proto prieštara, tai šen, tai ten konkrečiai ignoruojanti jau įrašytus kodeksuose sveiko proto ir teisingumo – moraliai suvokiamo teisingumo! – kriterijus.
Ką gi turėtų reikšti vėl implikuojamas okupantų karinių tribunolų sprendimų „teisėtumas” okupuotoje Lietuvoje? Deja, nepriklausomos Lietuvos teismai tokių struktūrų ir jų veiksmų teisėtumą priima be kabučių. Dar patys išsirašo indulgenciją: neturime teisės peržiūrėti okupanto represinių struktūrų proceso!
1990 m. gegužės 2 d. įstatymas „Dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atstatymo” paskelbė, kad tokie asmenys „yra nekalti Lietuvos Respublikai ir atstatomos visos jų pilietinės teisės”.
Mintis čia ne ta, kad kas nors buvo kaltas, o dabar nekaltas, nors būtent iš tokios primestos sampratos vėliau radosi klaidinanti reabilitacijos terminologija (įstatyme šio žodžio visai nėra!) ir net kažkokios „dereabilitacijos”, kai Lietuva, remdamasi okupanto neteisėtų struktūrų popieriais, apkaltindavo savo piliečius be naujo ir deramo teisinio tyrimo, be normalaus proceso. Nejau tai nepriklausomybė? Įstatymo mintis juk ta, kad okupacinių politinių represinių „organų” nuteisimai arba neteisiniai įkalinimai yra pirmiausiai neteisėti, ir viskas. Gromuluodamas raidę gali atmesti dvasią ir skelbti okupanto veiksmų teisėtumą. Deja, taip atsitinka.
1992 m. Konstitucijos nuostata apie asmens nekaltumą, kol jo kaltumas „neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka”, berods implikuoja tvarką, nustatytą Lietuvos įstatymais, o ne SSRS beteise „troikų” praktika, kuri buvo primesta Lietuvai force majeure situacijoje ir prievarta. Konstitucijos nuostata apie asmens „teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas” yra ignoruojama, kai Lietuvos teismas jaučiasi priklausomas nuo sovietinių karinių tribunolų nuosprendžių, kurių neva „neturįs teisės” iš naujo nagrinėti (galimos konkrečios citatos).
Konstitucijos nuostata, kad „tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą”, yra labai svarbi. Ir kas iš to? Ši nuostata, berods, visai ignoruojama bylose, kurios atsigręžia prieš Lietuvos laisvės kovotojus – rezistentus. Dažnai būtų tikro „pagrindo manyti”, kad sveiko proto, pilietiniu ir teisingumo požiūriu yra kažkas ne taip. Tąsyk ranka turėtų nekilti perrašinėjant svetimos totalitarinės valstybės „teismo” išvadas, ir teisėjas, anot Konstitucijos imperatyvo, sustabdo nagrinėjimą. Vis dėlto, tai nebūna daroma. Teisėjai bylų nestabdo ir į Konstitucinį Teismą nesikreipia.
Pavyzdžiui, 1941 m. Birželio sukilimo sukurta situacija. Šio pobūdžio bylų buvo ne viena, jų sprendimai skandalingi, ir aš jų čia necituosiu, nes šiek tiek ir nesmagu dėl mano šalies teismų klampojimo pseudoteisinėje kazuistikoje tarp dviejų teisinių sistemų – sovietinės ir demokratinės. Vis dar! – po šešiolikos metų nevisiškos teisinės nepriklausomybės. Aišku, ir įstatymo leidėjas nebuvo iki galo kategoriškai nuoseklus, čia būtų ir mano darbo spragų. Per šešerius metus, kai galėjau įtakoti įstatymų leidybą, ne viskas buvo suvokta ir sutvarkyta. Bet ir stabdanti inercijos jėga per visus 16 metų po Kovo 11-osios būdavo milžiniška.
Prisiminkime nors vieną teisinę istoriją susijusią nebe su pasipriešinimu sovietinei okupacijai, o su priverstine tarnyba okupacinėje kariuomenėje. Ši istorija taip pat nušviečia mūsų teisminės valdžios klaidžiojimus tarp trijų medelių.
Pilietis Romualdas Lankas susidūrė su daugeliui įprastu faktu, kad „būtinoji” tarnyba sovietų kariuomenėje neįskaitoma į darbo stažą. Kodėl? Juk tremtinių metai įskaitomi, o čia žmogus svetimos šalies prievarta taip pat išplėštas iš normalaus gyvenimo ir darbo aplinkos, kurioje būtų, galų gale, užsidirbęs tų dvejų-trejų metų socialinį draudimą.
Pilietis bylinėjosi su jo prašymus bei argumentus atmetančia Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, tai yra, su Vyriausybe arba net savo valstybe (taip būtų kvalifikuota Strasbūro teisme). Ministerija ir teismai rasdavo visokių demagogijų bei kazuistikų, kad tik nelaimėtų teisingumas. Tai formaliai atsakinėdavo cituodami dabartinę karo tarnybos tvarką nepriklausomoje Lietuvoje, aiškiai nepajėgūs arba nenorėdami skirti šios padėties, grindžiamos konstitucine pareiga, nuo okupantų savivalės, laužančios net tarptautinę Ženevos konvenciją. Tai – kitais atvejais – siūlydavo kreiptis dėl sveikatos praradimo, jei taip atsitiko, nes pati tarnyba lyg ne priverstinė, o „būtinoji”. Prisimenu dar anksčiau, kai siūlant įstatymo pataisas dėl šio vieno žodžio Seimo narys J.Veselka šoko protestuodamas: „mums tai buvo garbė!”
Teko paaiškinti, kad taip mąstantys Lietuvos piliečiai – irgi okupacijos aukos, kažkaip kitaip sužaloti.
R. Lanko bylos istorijoje įsiminiau dar vieną valdžios argumentą: tokių kareivių būtų daug, tai brangiai kainuotų!
Istorinio, pilietinio ir žmogiškojo teisingumo požiūris buvo menkesnės vertės už porą milijonų litų, įrašytinų į okupacijos žalos sąskaitą. Beje, taip atsitiko ne vieną kartą – ir dėl pensininkų teisės dirbti, ir dėl pareigūnų atlyginimų. O nuostolis išties nesulyginamas, kai tiek daug žmonių apleidžia „tokią” jų neginančią valstybę.
Konstitucinis Teismas pastaraisiais minėtais atvejais apgynė valstybę ir teisingumą. Taip ir čia, R.Lanko byloje, po visų teismų, atsisakiusių kreiptis į Konstitucinį Teismą, beliko dvi alternatyvos: arba Strasbūras, arba įstatymo, neigiančio valstybės tęstinumą ir savaip teigiančio okupacinės (karinės!) valdžios teisėtumą, perdavimas Konstituciniam Teismui opozicijos parlamentarų parašais.
Tada kairysis Seimas lūžo, pataisė įstatymą, nors sąvoka „būtinoji” (kam?) vis vien liko nepakeista į „priverstinę”. Bet žmonės laimėjo.
Iš čia ir paskutinė pastaba arba spėjimas. Ką gali žinoti, gal teismų, net Aukščiausiojo Teismo vengimas rezistentų bylose kreiptis į Konstitucinį Teismą susijęs su nuojauta, jog Konstitucinis spręs kitaip – valstybiškai?
Štai kodėl tokie svarbūs Konstitucijoje nužymėti Lietuvos valstybės tęstinumo principai, ir kodėl negeros būtų mintys perrašyti Konstituciją.