„Aš – Marius Drukteinis. Esu radijo stoties „Vox Maris” laidų ir „Pramogų banko” renginių vedėjas”, – paprašytas trumpai prisistatyti pradėjo vaikinas, kuris pokalbio metu nepraleido progos vis papokštauti. Ką jis pasakė rimtai, ką ne – spręskite patys.
Kokį kelią nuėjai, kol pasiekei tai, ką turi šiandien?
Viskas prasidėjo dar gimtojoje Šilutėje. Vedžiau renginius mokykloje ir mieste. Po dvylikos klasių Klaipėdos universitete studijavau teatro režisūrą. Bendradarbiavau su tuometiniu klubu „Indigo”, vėliau – „Dada”. Galiausiai atėjau į „Pramogų banką”, po to – radijo stotį „Vox Maris”.
Anksčiau nelabai sekėsi raiškiai kalbėti, nes dar vaikystėje „prarijau kojinę”. Dėstytojai sakė, kad iš manęs nieko nebus. Bet kai kūrėsi „Vox Maris”, man pasiūlė išbandyti sėkmę radijo stoties eteryje. Taip ir padariau. Matote, esu čia iki šiol.
Kokių savybių reikia radijo stoties darbuotojui?
Pirmiausia žmogus turi kalbėti, – juokiasi. – Reikia mokėti aiškiai dėstyti mintis. Pradėjęs kalbėti, negali išsigąsti vidury sakinio. Dar – sudominti klausytoją ir neparodyti savo blogos nuotaikos. Galvoju, kad visus šiuos dalykus galima išugdyti, tik reikia užsispyrimo ir noro.
O koks buvo tavo pirmasis išėjimas į eterį? Bijojai?
Puikiai atsimenu, jog tąkart buvo įdiegta nauja radijo programa, su kuria niekas nemokėjo dirbti. O man pasakė: „Eik ir šnekėk”. Atėjo žinių metas, reikia jas įjungti, tačiau niekas nežino kaip. Buvo labai juokinga. Drebėjo ir rankos, ir kojos. Bet, rodos, susitvarkiau.
O dabar prieš eterį dar jauti jaudulį?
Nejaučiu. Kartais tiesiog automatiškai spaudinėju mygtukus. Išsitreniravau, – šypteli. – Nors, žinoma, tie, kas nejaučia jokios baimės, kaip aš sakau, yra mirę. O sveikas jaudulys – visada į naudą.
Kaip ir kiekviename darbe, taip ir tavajame tikriausiai pasitaiko kurioziškų ir linksmų nutikimų. Kokie jie?
Man tie nutikimai nebūna linksmi. Teko kartą ir nusikeikti netyčia. Tiesioginio eterio metu prie manęs priėjo kolega, o aš jam pasiūliau… paėjėti toliau, – juokiasi. – Bet po šio „pasiūlymo” iškart paleidome džinglą.
Būna, kad, pakalbėjęs su klausytoju tiesioginiame eteryje, vėliau turiu užsirašyti jo duomenis, o mikrofoną išjungti pamirštu… Už tokius dalykėlius direktorius, žinoma, nepaglosto.
Ar radijo laidos Marius skiriasi nuo tikrojo?
Nežinau. Reikėtų klausti mane supančių žmonių. Šiaip esu ramus, nekonfliktiškas, nekarštakošis, nebendraujantis žmogus. Turiu siaurą draugų ratą ir mėgstu skaityti laikraščius, – kalba neva rimtai, vos tramdydamas juoką.
Gal darbas radijuje suteikia ir privilegijų gyvenime?
„Vox Maris” studija stiklinė, todėl laidų vedėjai nuolat matomi. Renginių metu mane taip pat pastebi, – šypsosi. – Tai ir lemia, jog pažįstamų ratas plečiasi. Kadangi Lietuva – „švogerių” ir uošvių kraštas, tai pažintys (nėra čia ko slėpti) dažnai padeda.
Darbas radijuje – pragyvenimo šaltinis ar gyvenimo būdas?
Aš gyvenu iš radijo ir iš vedamų renginių. Mano pragyvenimo šaltinis – mano liežuvis. Džiaugiuosi, jog šis darbas nerutininis – nereikia stovėti prie staklių ir štampuoti. Čia jis – gyva improvizacija.
Papasakok plačiau apie jūsų su Ersiumi (Ersilijus Pilipavičius – Mariaus kolega. – Aut. past.) sukurtą grupę „Šlageris”.
Tai – savaitgaliniai mūsų kvailiojimai „Relax’e”. Patys nedainuojame, o, kaip sakoma, „varome su fonograma”. Mes esame įvairiausių dainų vaizdo klipai, darome a la parodijas. Nesistengiame nieko kopijuoti, tiesiog būname savimi. Esame nauja viltis „nupopsėjusioje” Lietuvos kultūroje. Manome, kad mes – antri po A. Mamontovo. Na, gerai, – treti po Andriaus Bravo. Apskritai popmuzika mane „veža”, dainų tekstai tokie prasmingi ir gilūs… – juokiasi.
Esi veiklus ir užsiėmęs žmogus. Kaip ilsiesi, atsipalaiduoji?
Kopose turiu susiradęs bunkerį, į kurį įlindęs užsikalu keturiom parom. Apsikraunu šlapiais rankšluosčiais ir pasikūkčiodamas verkiu. Kartais propaguoju akupunktūrą. Taip ir išsikraunu.
Jei rimtai, savaitgalį užtenka gerai išsimiegoti ir patinginiauti prie televizoriaus. Patinka aktyvus poilsis – mėgstu žaisti krepšinį, futbolą.
Turi daug gerbėjų?
Ne, ką jūs, – šypsosi. – Niekas prie radijo stoties studijos stiklo dar neateina su plakatais „Mariau, aš tave myliu”. Būna, kad paskambina ir šnopuoja į telefono ragelį. Tokius vadiname radijo ligoniais.
Nori būti populiarus?
Ne, nors dabar daug jaunimo veržiasi į realybės šou. Tiesa, tai vienas iš būdų pasiekti norimą tikslą, bet viskas gali skaudžiai baigtis. Realybės šou dalyviai man – dvasiniai ekshibicionistai. Aš renkuosi ilgesnį, bet užtikrintą kelią.
Kuo norėjai būti, kai buvai mažas?
Norėjau būti dainininku. Tik va, Dievas nedavė balso, ir vis ta prakeikta kojinė kalta… Vėliau įstojau į dailės mokyklą, bet dailininku irgi netapau. Dar vėliau rezgiau mintį būti aktoriumi, bet įgijau režisieriaus specialybę…
Ką norėtum keisti savyje?
Kartais esu tinginys, nepadarau elementarių dalykų: neišsilaikau teisių, nesusitvarkau buto, neišsiplaunu indų. Daug reikėtų keisti, bet, kaip sakė mano kurso vadovė, žmonės nesikeičia. Gal tik – šiek tiek. Todėl esame tokie, kokie esame.
O kokios tavo teigiamos savybės?
Gebu greitai mąstyti, išsisuku iš keblių situacijų.
Ar darbas radijo stotyje pakeitė tavo charakterį, gal net gyvenimą?
Reikėjo išmokti neberti žodžių greitakalbe, stabdyti save ir raiškiai reikšti mintis. Mokiausi bendrauti su kolegomis, išklausyti pašnekovų. Galiausiai viso to juk moko ir pats gyvenimas.
Ką manai apie šiandienos radiją?
Anksčiau visada klausydavau laidų „Tarp mūsų, mergaičių”, „Dievai ir demonai”, „Dizaineriai”. Tai – kultinės laidos. Jausčiausi įvertintas, jei kas nors ir mane prisimintų po kurio laiko. Anksčiau radijas turėjo idėją, dabar jame daug komercijos.