Totalizatorius – geriausias visų laikų žaidimas

Lenktynės – tarsi prikaustantis dėmesį spektaklis, o žirgai – nuostabūs sutvėrimai. Jos galbūt taip ir būtų likę tik kaimo mugės atrakcija, jei ne ta gausybė statistinės informacijos, padėjusios kiekvienam verslo dalyviui – besilažinančiajam, veisėjui, savininkui ar žokėjui – padaryti tinkamus sprendimus ir investicijas, kurie ir pavertė šį „žaidimą” geriausiu iš visų bet kada išrastųjų.

Visą šį progresą, kaip žinoma, lėmė teisingos lažybos, taigi „totaliser” – išvertus iš prancūzų kalbos reikštų „suvesti rezultatą”. Tai didžiausias informacijos šaltinis tiems, kas lošia per žirgų lenktynes.

Truputis istorijos

XIX amžiaus pabaigoje buvo sukurta mechaninė skaičiavimo mašina, kuri vėliau buvo panaudota laimėjimams apskaičiuoti per žirgų lenktynes. Totalizatoriaus istorija yra palietusi ir politiką. Australijoje jaunas ir mechanika besidomintis vaikinas Džordžas Džaulis įkūrė kompaniją, ištobulino totalizatoriaus mašiną ir pradėjo ją gaminti monopoliškai. Beje, pirmąją mašiną pagaminęs anglas Džordžas Alfredas Džaulis iš pradžių ją pasiūlė rinkimų rezultatams apskaičiuoti, tačiau politikai, pamatę, kad negalės mašina klastoti rinkimų rezultatų, jos atsisakė. Tuomet išradėjas pasiūlė mašiną lenktyninių žirgų industrijai, nors iki to laiko nebuvo matęs nė vieno lenktynių takelio.

Tuometinė mašina buvo labai didelė ir užėmė 10×10 metrų dydžio kambarį. Pirmą kartą ji buvo pastatyta Naujojoje Zelandijoje, Auckland (Ellerslie) hipodrome, 1913 metais. Tik praėjus dar dvidešimčiai metų totalizatorius buvo pastatytas Amerikoje, Arlingtono hipodrome Čikagoje. Amerikiečiai patys sukūrė tokią mašiną, tačiau „pasiskolino” skaičiavimo sistemą. Ši ir tapo šiuolaikinio totalizatoriaus pagrindu.

Į Europą mašina atkeliavo šiek tiek anksčiau – 1928 metais į didžiausią prancūzų Longšamp hipodromą. Praėjus dar dvejiems metams konservatyvūs britai totalizatorių pastatė hipodrome Niumarkete ir šunų lenktynėms Norcholte. 1966 metais jau pasirodė elektroniniai totalizatoriai.

Sąžiningumas ir patikimumas

Totalizatorių, kaip techninę apskaitos ir piniginių prizų, gautų iš žiūrovų statymų, išmokėjimo sistemą 1872 metais sukūrė ir visuomenei pateikė prancūzų chemikas Pjeras Olleris. Pagrindinis totalizatoriaus pranašumas – absoliutus tikslumas ir šimtaprocentinis patikimumas. Pagrindiniai totalizatoriaus veikimo principai yra šie: visi statymai yra sumuojami iki lenktynių pradžios; po lenktynių procentais apskaičiuojami laimėjimai ir nuo laimėjimų atskaičiuojami mokesčiai valstybei bei organizatoriams. Paprastam lošėjui visiškai nereikalingi algoritmai ir kitos matematinės formulės, jam svarbūs išlošti procentai ir pinigai, kuriuos jis turi gauti. Visa tai ir skaičiuoja ši mašina, dabar jau tapusi galingu kompiuteriu.

Žaidimo procesas

Visose žirgų lenktynių industrijos šalyse, išskyrus Didžiąją Britaniją, vienintelis būdas lošti – statyti pinigus totalizatoriuje. Iki lenktynių pradžios visų žvilgsniai nukreipti į totalizatoriaus švieslentę. Iš totalizatoriaus rezultatų įmanoma preliminariai nuspėti, kas yra lenktynių favoritas. Švieslentė paprastai būna įrengta prieš lenktynių tribūnas. Prasidėjus lenktynėms joje parodoma, kiek žmonių (procentais) statė už vieną ar kitą žirgą. Nuskambėjus varžybų gongui, statyti nebegalima. Pasibaigus lenktynių etapui ir sekretoriatui patvirtinus rezultatus švieslentėje parodomas procentinis lošėjų laimėjimo santykis.

Statymų karuselė

Visa lošimo sistema paremta trimis pagrindiniais statymais – kas laimės, kurią vietą užims ir kuris laimės vieną iš trijų pirmųjų vietų, bet keletas yra ir ypatingų statymų. Pavyzdžiui, dieninis dublis (daily double), kuris apima pirmuosius du varžybų bėgimus. Šiuo atveju reikia atspėti abiejų bėgimų laimėtojus. Perfekta arba eksakta (exacta or perfecta), kai jūs išsirenkate du favoritus ir numatote, kuris bus pirmas, kuris antras. Dar sudėtingesnis yra trifekta (trifecta or Triple), tuomet jūs išsirenkate, kas bus pirmas, antras, ir kas trečias. Rizikingas, bet įdomus lošimas yra vadinamasis akumuliatorius, Amerikoje jis vadinamas parli. Lošėjai sumoka užstatą už pirmojo bėgimo spėjamą laimėtoją ir, jei laimėtoją pavyksta atspėti, išlošta suma pereina kaip statymas už antrojo bėgimo favoritą. Jei lošėjas neapsirinka, kaupiasi ir paskutinių bėgimų suma.

Situaciją reikia nuolat stebėti

Visa ši sistema yra gera tose šalyse, kur išvystyta industrija, kur žmonėms reikia nuolat atnaujinti žinias apie žirgus, o jeigu žirgų mažai, lošėjai greitai juos perpranta ir be didelės rizikos laimi. Tada totalizatorius tampa nepelningas, kartu nepadeda plėsti ir žirgų industrijos. Taigi įsisuka tarsi uždaras ratas. Tokį reiškinį galėjome stebėti per šių metų Sartų ristūnų lenktynes, kai dar nepasibaigus varžyboms totalizatorius užsidarė. Kas atsitinka, kai totalizatoriaus veikla tampa nepelninga? Daugelyje šalių dar ir dabar pasitaiko kriminalų, nepaisant griežtų taisyklių, kurios numato draudimą visam laikui dalyvauti žirgų lenktynėse. Žirgams duodama dopingo arba papirkinėjami žokėjai. Tiek žokėjai, tiek treneriai yra davę priesaiką nelošti per žirgų lenktynes, bet šį draudimą nėra sunku apeiti.

Bukmekeris – prieštaringos reputacijos profesija, dar ir šiandien oficialiai egzistuojanti Anglijoje ir Vokietijoje. Todėl Anglijos hipodromuose totalizatoriaus švieslentė įrengta toliau nuo žiūrovų tribūnos. Amerikoje ši profesija uždrausta, tačiau kalbama, kad ji egzistuoja nelegaliai. Bukmekeris turi pagalbininkų, vadinamųjų ranerių – žmonių, turinčių pažinčių arklidėse, hipodromuose ir puikiai pažįstančių žirgų lenktynių industriją. Bukmekeriai turi nuolat stebėti situaciją, nes priešingu atveju juos ištiks bankrotas. JAV, Prancūzija, Švedija, Italija šią profesiją yra uždraudusios, statyti galima tik totalizatoriuje.