„Aš jau beveik savaitę negaliu užmigti naktimis, vis galvoju apie savo sūnų Roką, kaip jis ten jaučiasi vienas.
Kai nueinu aplankyti, jis įsikimba į ranką ir prašo vestis namo”, – verkdama „Lietuvos rytui” pasakojo klaipėdietė Daina.
Jos trejų su puse metų sūnus, prieš savaitę rastas vienas vaikštinėjantis Klaipėdos gatvėmis, dabar gyvena Vaiko krizių centre. Čia berniukui teks praleisti dar vieną savaitę, o gal ir kelis mėnesius.
Motinai mažametis bus sugrąžintas tik tada, kai ji įvykdys Klaipėdos vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotojų įpareigojimus: suras tinkamą gyvenamąją vietą šeimai ir darželį sūnui.
Paaiškėjo, kad 26 metų Dainai trūksta motinystės įgūdžių, kartais ji paprasčiausiai nežino, kaip reikėtų elgtis su vaiku, nesuvokia savo pareigų.
Pasigedo po trijų parų
Pranešimą apie vieną Laukininkų gatvėje vaikštinėjantį berniuką policija gavo praėjusio šeštadienio vakarą.
Pareigūnai mažylį nuvežė į Vaiko krizių centrą.
Jis buvo išbalęs, nepraustas ir nešnekus, vilkėjo purvinais drabužėliais. Vaiko niekas nepasigedo tris paras.
Tik pirmadienio vakarą į policiją paskambino jo motina. Ji negalėjo paaiškinti, kodėl taip ilgai neieškojo savo sūnaus.
Bijojo eiti į policiją
„Šeštadienį vyras dirbo, sumaniau nueiti į svečius pas draugę. Pakeliui su Roku užėjome į parduotuvę, nupirkau jam mėlyną guminį kamuoliuką – seniai tokio norėjo, nepaleido jo iš rankų.
Staiga pamačiau, kad vaiko nebėra – dabar man atrodo, kad tuomet jis nubėgo paskui nuriedėjusį kamuoliuką ir pasimetė”, – pasakojo Daina, priėmusi žurnalistus savo kukliame, bet tvarkingame bute.
Ji tikino tą vakarą ilgai vaikštinėjusi aplinkinėmis gatvėmis, ieškojusi vaiko, bet taip ir neradusi.
Aplankė ir netoliese gyvenančius gimines, tikėdamasi, kad Rokas galėjo atsidurti pas juos. Iš darbo grįžus sugyventiniui abu vėl išėjo ieškoti berniuko.
„Į policiją nėjau, nes bijojau išgirsti, kad mano vaikui atsitiko kokia nors nelaimė”, – paaiškino klaipėdietė.
Ant veido – smurto žymės
Vaiką gatvėje pametusią motiną namuose tikriausiai sumušė sugyventinis. Į policiją ji atėjo pamėlusiu paakiu ir sutinusiu skruostu.
Vakar žymės ant veido dar buvo matyti. Paklausta, kas atsitiko, moteris sutriko: „Tai – asmeninės problemos”.
Moteris daug mieliau rodė savo laikinus namus, vis atsidusdama ir klausinėdama, kodėl sūnus negali gyventi kartu.
Lovelei nėra vietos
Pora laikinai glaudžiasi vieno kambario bute, į kurį juos pasikvietė pagyventi Dainos sugyventinio bičiulis. Anksčiau jie kambarį nuomojosi Kuncų gatvėje, bet nutarė išsikelti.
Vieninteliame kambaryje stovi trys sofos.
„Ant vienos miegame mes, ant kitos – buto savininkas, ant trečios – Rokas. Nupirktume lovelę, bet jos nėra kur statyti”, – sakė Daina.
Tėvas mirė, motina nusigręžė
Šios jaunos moters gyvenimas nebuvo lengvas. Pasak Dainos, kai ji buvo dešimties, žuvo jos tėvas. Tada viskas ir pasikeitė.
„Kol tėvas buvo gyvas, turėjome viską. Gyvenome Skuodo rajone, Vindeikių kaime. Tėvas dirbo fermoje, motina pašte.
Po tėvo mirties motina susirado kitą vyrą. Nei jai, nei jam mūsų nebereikėjo.
Visos septynios seserys atsidūrėme Kuršėnų vaikų globos namuose. Vienintelis vyresnis brolis išėjo gyventi pas ūkininką”, – savo liūdną istoriją pasakojo Daina.
Su antruoju vyru motina susilaukė dar dviejų vaikų, dabar jie mokosi pradinėse klasėse.
„Keletą kartų buvome pas ją nuvažiavę, bet mūsų net nepavaišino.
Kai Rokui buvo keturi mėnesiai, motina atvažiavo aplankyti anūko, bet nieko jam neatvežė. Su Motinos diena jos nesveikinu – to ji neverta, nieko neduoda, tik visko reikalauja”, – nuoskaudą liejo moteris.
Sūnui nieko netrūko?
Baigusi devynias klases Daina pradėjo mokytis Radviliškyje, tikėjosi įgyti konditerininko specialybę ir kartu baigti vidurinę, bet mokslų nebaigė, pradėjo dirbti.
Susipažinusi su jaunuoliu iš Mažeikių Daina netrukus susilaukė sūnaus. Pora persikėlė į Klaipėdą.
Į gyvenimą išeinantiems vaikų globos namų auklėtiniams valstybė skiria 6 tūkst. litų.
Daina teigė, kad už šiuos pinigus nusipirko baldus ir būtiniausią buities įrangą, kuri dabar yra seniau nuomotame bute.
Toliau mokytis Daina nenori. Nuo vaiko gimimo ji nedirbo, augino sūnų, dabar jau svarsto, kad reikėtų įsidarbinti.
Motinai atrodo, kad jos sūnui nieko netrūko – nei rūpinimosi, nei meilės, nei valgio. Roko tėvas dirba suvirintoju laivų remonto įmonėje, pinigų šeimai esą užtenka.
Ji dabar net neimanti kas mėnesį vaikui skiriamos pašalpos – 50 litų, nori sutaupyti didesnę sumą.
Ne tik nubaus, bet ir mokys
Klaipėdos vaikų teisių apsaugos tarnybos specialistė Virginija Gelažnikienė teigė, kad dabar Rokas yra pamaitintas, saugus ir apgaubtas dėmesio. Jam vis lengviau bendrauti su kitais vaikais.
Už vaiko nepriežiūrą motinai surašytas administracinių teisės pažeidimų protokolas.
Tačiau V.Gelažnikienė įsitikinusi, kad sūnaus gyvybei pavojų sukėlusią motiną reikia ne tik bausti, bet ir mokyti: „Akivaizdu, kad jai trūksta ne tik motinystės, bet ir paprasčiausių gyvenimiškų įgūdžių”.
Kai šeima susiras butą bei vaikų darželį ir Rokas grįš į namus, Vaiko krizių centro socialiniai darbuotojai ir toliau rūpinsis motina, teiks jai visokeriopą pagalbą.