Norfolko grafystėje – antrankiai su staigmena

Žinia apie lietuvių kalbos besimokantį Norfolko grafystės policininką Gary Pettengellį apskriejo ne tik Didžiąją Britaniją.

Britų laikraščio „The Sunday Mirror“ įdomybių skyrelyje neseniai buvo rašoma, kad Greit Jarmuto miesto konsteblis „egzotiškos“ lietuvių kalbos mokosi tam, kad geriau galėtų susišnekėti su vietine lietuvių imigrantų bendruomene.

Žurnalistų teigimu, policininkui dažniausiai tenka ištarti lietuvišką frazę: „Apgailestauju, jūs esate suimamas“. Pasklidus šiai naujienai Lietuvoje, internetiniai komentatoriai linksminosi: „Gudruolis – jis gali apsimesti, kad nesupranta lietuviškai, ir klausytis, kaip sulaikytieji bando susitarti tarpusavyje“.

Kiti reiškė savo simpatijas konstebliui G.Pettengelliui: „Šaunuolis! O kad mūsiškiai policininkai pagaliau išmoktų angliškai!“

Paaukojo laisvą dieną

Kas gi paskatino britų policininką mokytis lietuviškai?

Ar tikrai jo lietuvių kalbos žinios jau pakankamai tvirtos?

Norėdama tuo įsitikinti, važiuoju į Greit Jarmutą, esantį Šiaurės jūros pakrantėje.

G.Pettengellis mielai sutinka susitikti pasikalbėti. Nepaisydamas to, jog po patruliavimo savaitės jam priklauso keturi laisvadieniai.

„Šiandien negaliu, nes prižiūriu vaikus, – išvakarėse pasiteisina konsteblis. – O rytoj – prašom“.

Negaliu nesižavėti tokiu policininko pasiryžimu, nes britams jų laisvadieniai yra šventi ir neliečiami. Jų nepaisoma tik tuomet, jei už juos gaunamas tokiais atvejais numatytas dvigubas atlygis.

Konsteblis G.Pettengellis liepos mėnesį buvo apdovanotas kaip geriausias 2006 metų vietinės bendruomenės policininkas. Be to, jis yra pasiūlytas geriausio šalies policininko apdovanojimui.

Atvykėlius vilioja fabrikai

Greit Jarmutas – vienas populiariausių ir seniausių, trečias pagal dydį Jungtinės Karalystės kurortas. Pirmasis žvejų kaimelis įkurtas 1000 metais, o maudyklės įrengtos dar 1768-aisiais. Mieste – per 90 tūkstančių gyventojų.

Netoli šio kurorto yra Kings Lino ir Norvičo miestai, pagarsėję gausiomis lietuvių imigrantų bendruomenėmis. Čia yra daugybė maisto pramonės įmonių – paukštynai, žuvų perdirbimo fabrikai, daržovių fermos. Būtent šios įmonės vilioja mūsų tautiečius.

„Kiek lietuvių gyvena Greit Jarmute?“ – klausiu G.Pettengellio, kai jis pasitinka mane geležinkelio stotyje ir palydi į policijos mašiną.

„Šis skaičius nuolat kinta, tačiau, mano duomenimis, jų yra apie 500-600, – svarsto konsteblis. – Be to, čia gyvena maždaug 1000-1200 Lenkijos piliečių. Yra keliasdešimt latvių, girdėjau apie keletą estų, tačiau su jais neteko susidurti“.

G.Pettengellis primena, jog mieste yra viena didžiausių graikų, kurie čia atsikėlė iš Kipro, bendruomenių Jungtinėje Karalystėje.

Prieš šešerius septynerius metus į Greit Jarmutą plūstelėjo portugalų migracijos banga – šiandien jų čia gyvena 5000-6000.

Policininkas mosteli į portugališką kavinę vienoje pagrindinių gatvių: „Ji – viena populiariausių mieste. Lietuviai irgi buvo sumanę atidaryti savo kavinę ar restoranėlį, tačiau ši idėja kažkodėl užgeso“.

Prieglobstis – viešbutyje

Atvažiuojame į neišvaizdžią gatvelę, kurios viduryje – žalsvai dažytas namas, skambiai pavadintas „Sandcastle Hotel“ („Smėlio pilies viešbutis“).

Iš tiesų tai – vietinio turko hostelis, kurio pigiuose nuomojamuose kambariuose šiuo metu, G.Pettengellio duomenimis, gyvena apie 40 lietuvių.

Ši vieta daugeliui atvykėlių tampa pirmuoju prieglobsčiu ir pastoge Greit Jarmute.

Gary kiek dvejoja prieš įeidamas į „Sandcastle Hotel“: „Nelabai noriu jų gąsdinti ateidamas uniformuotas – pamanys, kad gal kas atsitiko“.

Smarkiai apšiurusiame vestibiulyje su televizoriumi – ne pirmos jaunystės pliušinės sofos su nuorūkų skylutėmis, plastikinių vazoninių gėlių imitacijomis.

Ant palangės sėdi ir rūko jaunuolis. Ateina vidutinio amžiaus vyras ir maloni, tačiau atrodanti labai pervargusi moteris. Lietuviški veidai? Nesuklystu.

Gary čia – senas pažįstamas ir žino visų vardus. Prisistatau ir sakau, kad atvykau pasikalbėti su jų rajono pareigūnu, besimokančiu lietuvių kalbos.

Nors konsteblis – lyg ir savas, niekas iš „Sandcastle Hotel“ gyventojų nesutinka prisistatyti vardu ir pavarde ar fotografuotis. Moteris atsisako net ir kalbėti.

Jaunuolis – kiek šnekesnis. Jis – kaunietis Ričardas iš Žaliakalnio, jam – devyniolika ir į Greit Jarmutą atvyko tik prieš dvi savaites.

„Buvau prieš tai Londone, bet ten – nieko gera, neradau kur dirbti. Iš draugų sužinojau, kad čia yra darbo, ir atvažiavau, – pasakoja paukštyne įsidarbinęs Ričardas. – Dirbu šaldytuve, surenku vištas, dedu į dėžes. Užtenka būtiniausioms reikmėms ir dar lieka“.

Klausiu, ar jis pakankamai moka angliškai, kad galėtų atsidaryti banko sąskaitą, išsinuomoti butą, tvarkyti kitokius valdiškus reikalus.

„Dar nelabai, – prisipažįsta Ričardas. – Nenorėdamas, kad kas nors apgautų, reikalų tvarkytis veduosi kokį pažįstamą žmogų“.

Kaunietis čia tikisi pabūti kokius tris mėnesius ir truputį užsidirbti.

43 metų suvalkietis Rimas čia – jau 16 mėnesių. Atvažiavo suviliotas pažįstamų pasakojimų, visiškai nemokėdamas angliškai.

„Be pažįstamų čia net neįsidarbinsi“ , – sako Rimas. Jo šeima liko Suvalkijoje. Tačiau žmoną bandys atsivežti. Užsidirbs ir grįš į Lietuvą. Gal po trejų ar penkerių metų.

Atjaučia sunkiai dirbančius

G.Pettengellis nerimavo dėl ką tik „Sandcastle Hotel“ mūsų sutiktos moters.

„Ji labai sunkiai dirba. Dar neseniai blaškėsi tarp dviejų darbų – rytais eidavo valyti butų, po to sėsdavo į autobusą, važiuodavo į paukštyną ir dirbdavo iki pirmos valandos nakties. Ir taip – kasdien.

Pasakiau jai, kad taip negalima – praras sveikatą. Pavyko įkalbėti – neseniai ji atsisakė butų tvarkymo“, – pasakoja Gary.

Konsteblis atjaučia mūsų tautiečius, dirbančius sunkius darbus, kurių patys britai kratosi.

Anot jo, lietuviams sunku, nes tik nedaugelis jų geba susikalbėti angliškai: „Juk nuo to tiesiogiai priklauso įsidarbinimo galimybės, perspektyvos“.

Anksčiau miesto fabrikuose dirbo beveik vien pietų afrikiečiai. Bet pastaruoju metu daugelį jų išstūmė išeiviai iš Rytų Europos.

„Darbdaviai ėmė teikti pirmenybę lenkams ir lietuviams, kurių dauguma yra ne tik darbštesni, bet ir sutinka su mažesne alga. Be to, beveik nekalba angliškai. O jei nekalba, vadinasi, negali ir pasiskųsti, – aiškina Gary. – Bet ir lietuviai gali netekti darbo, kai čia privažiuos bulgarų ar rumunų“.

Siekia, kad nebūtų svetimi

Kas gi paskatino britų policininką rūpintis atvykėliais lietuviais jo gimtajame mieste?

„Susiradau daug draugų, pažįstamų, – sako Gary. – Be to, manau, kad atvykusių lietuvių negalima izoliuoti nuo bendruomenės gyvenimo. Jiems ir taip sunku. Tad jie neturi čia jaustis svetimi, jiems reikia mūsų paramos. Integravimas – geriausia kova su nusikalstamumu“.

Po 2004-ųjų gegužės 1-osios, kai Lietuva ir dar kelios šalys buvo priimtos į Europos Sąjungą, šį nedidelį miestą užplūdus atvykėliams G.Pettengelliui teko susidurti su iki tol neįprastais įstatymų pažeidimais.

„Sulaikiau keletą lietuvių bedarbių merginų už vagystes iš parduotuvių. Bet jos vogė ne kokius prabangos daiktus, o maistą – kepalą duonos ar konservų skardinę.

Vogė todėl, kad neturėjo darbo, paprasčiausiai badavo, kad norėjo išgyventi. Ar galiu už tai bausti žmogų? Mano pareiga tokiu atveju – ne bausti, o padėti“, – prisimena britų policininkas.

Vis dėlto keletas darbingo amžiaus lietuvių Greit Jarmute taip ir nepritapo. Jie pasirinko benamių dalią ir tvarkos sergėtojams dabar kelia rūpesčių miegodami gatvėse, girtaudami viešose vietose ir savo išvaizda baidydami turistus.

Planai – interneto svetainė

„Mano pareiga – padaryti viską, kad atvykėliai neskausmingai įsilietų į mūsų gyvenimą“ , – pakartoja Gary.

Tad rugpjūčio pabaigoje jis planuoju pristatyti savo sukurtą interneto svetainę „Sveiki atvykę į Norfolką“. Čia atvykėliai ras išsamių patarimų apie vietinius įstatymus, sveikatos paslaugas, įdarbinimo procedūras ir kasdienius reikalus.

„Žinau, kad daugelis jų apskritai pirmą kartą atsiduria už tėvynės ribų, kai kurie palieka namuose savo šeimas. Todėl svetainėje bus ir informacijos, ką daryti, jeigu nutrūksta ryšys su išvykusiu artimuoju, kaip pranešti apie jo dingimą.

Taip pat bus išdėstyta, kokios yra sulaikytųjų teisės.

Pats esu trijų vaikų tėvas. Tad suprantu, jog tuo atveju, jeigu mano vaikams tektų nelaimė būti policijos sulaikytiems ir apklausiamiems svečioje šalyje, norėčiau, kad jie galėtų kreiptis nemokamos teisinės pagalbos ir turėtų galimybę bendrauti per vertėją“, – kalba konsteblis.

Vertėja turi daug darbo

Nuovada, kurioje dirba G.Pettengellis, lietuvių vertėjų paslaugomis per „Criminal Justice“ telefono pagalbos liniją naudojasi neretai.

Mums važinėjant Greit Jarmuto gatvėmis Gary kaip tik sulaukia skambučio iš nuovados – nuo birželio mėnesio lietuvių kalbos vertėjai išrašytos 26 sąskaitos.

Vadinasi, per du mėnesius būtent tiek kartų lietuviai čia „prisidirbo“. Gary nori, kad jo kuriamoje svetainėje visa informacija būtų būtinai pateikta ir lietuvių kalba.

Tačiau jo lietuvių kalbos žinios dar nėra tokios tvirtos, kad jis pats galėtų tiksliai išversti nemažai teisinės informacijos.

„Nusipirkau Amerikoje išleistą lietuvių kalbos pamokų knygą su kompaktiniais diskais. Dar turiu lietuviškų pokalbių knygelę. Tačiau ji tokia didelė – kaip plyta ir niekaip netelpa į kišenę. Mielai ją nešiočiausi“, – šypsosi policininkas.

Dabartinis Gary galvos skausmas – kaip rasti lėšų svetainės informacijai išversti į lietuvių kalbą.

Todėl iš pradžių svetainė tikriausiai bus tiktai anglų, rusų, lenkų, prancūzų ir portugalų kalbomis.

„Galbūt kaip nors galėtų tarpininkauti Lietuvos ambasada – mėginsiu kalbėtis.

Visaip bandau rasti pinigų šiam reikalui. Gal perskaitęs jūsų laikraštyje kas nors pasiūlys pagalbą“, – susirūpinęs G.Pettengellis.

Šiaulietis nori įsitvirtinti

Kaip tik privažiuojame gerų Gary pažįstamų būstą. Prie nedidelio nuomojamo namo čiauška du anglų paaugliai.

Tačiau paaiškėja, kad vienas jų – lietuvaitė. Bet nei jos aprangos stilius, nei vietiniu akcentu nuspalvinta anglų kalba jau beveik nebeišduoda, kad mergaitė iš tiesų yra gimusi Šiauliuose, o į Greit Jarmutą atvažiavo vos prieš metus.

Pasiteirauju, ar sunku buvo pritapti.

„Neeee, – atsako mergaitė. – Mūsų mokykloje, be manęs, dar mokosi šeši lietuviai. Tik kartais anglai pyksta, kai tarpusavyje pradedam kalbėti lietuviškai. Pyksta, nes nieko nesupranta“.

Netrukus lietuvaitė raportuoja policininkui: „Mama darbe, o tėtis namie“.

Trisdešimt šešerių metų šiaulietis sako, kad „be visos šeimos pritarimo“ nesutiks viešai prisistatyti.

Tačiau po įkalbinėjimų sutinka kiek atskleisti savo istoriją. Atvažiavo 2004-ųjų rugsėjį tiesiai į Greit Jarmutą, susigundęs Šiauliuose besireklamuojančios įdarbinimo agentūros pažadais.

Ar liko patenkintas jų paslaugomis? „Ne, – nukerta vyriškis. – Žadėjo visai ką kita, geriausiu atveju savo pažadus įvykdė vos 60 procentų. Atvykus nuvylė ir gyvenimo sąlygos, ir kur kas mažesnis, nei žadėtas, atlyginimas“.

„Tad kodėl negrįžote?“ – klausiu. „Todėl, kad buvau nusiteikęs čia įsitvirtinti“, – atsako šiaulietis.

Vos gavęs pasiūlymą tapti etatiniu paukštyno darbuotoju ir turėdamas nuolatinį uždarbį patvirtinantį laišką, vyras iškart išsikvietė žmoną, Lietuvoje dirbusią pardavėja. Vėliau – ir dukterį.

Šiandien šeimos galva jau eina aukštesnes pareigas ir prižiūri darbą viename cechų, kuriame pakuojama vištiena.

„Turbūt į vištieną nebegalite nė pažvelgti?“ – juokais paklausiu.

„Iš pradžių dar valgėme, dabar jau – ne, – nusijuokia ir vyras. – Bet man čia gerai. Išmokau dirbti. Čia, jeigu liesi devintą prakaitą, tai visada atsipirks. Būsi įvertintas, paaukštintas. Svainių principas čia negalioja“.

Šiauliečio svajonė – įsigyti čia nuosavą būstą.

Tada, ko gero, į Lietuvą gali ir nesugrįžti. O kol kas ryšys su tėvyne – internetinis. Žinios – ir iš „Lietuvos ryto“ portalo.

„Kas rytą grumiamės su dukra, kuris pirmas prisės prie kompiuterio“, – šypsosi vyriškis.

Konsteblis pavaldus žmonai

Pagaliau privažiuojame Norfolko policijos nuovadą.

Prieš devyniolika metų tapęs policininku G.Pettengellis čia dirba jau aštuonerius metus.

Gary žmona – irgi policininkė, dirba toje pat nuovadoje.

„Baisu – turiu paklusti jai ne tiktai namie, bet ir darbe“, – juokiasi konsteblis.

Mat žmonos laipsnis aukštesnis. Ji – policijos seržantė ir pagrindinė šeimos maitintoja.

Moteris dirba visu etatu skyriuje, kuris sprendžia prievartos šeimoje ir rasinės neapykantos problemas.

Toks šeimos susitarimas. Kai žmonai pasiūlė aukštesnes pareigas, Gary sutiko pradėti dirbti puse etato, kad galėtų skirti dėmesio savo aštuonerių ir dešimties metų sūnums (šeimos vyresnėliui – jau dvidešimt vieneri).

Nuovadoje Gary – mėgstamas.

Pastaruoju metu bendradarbiai draugiškai pasišaipo, vadindami žvaigžde. Juk jis jau ne pirmą kartą bendrauja su spauda.

Patarimų – ne vienas

– Ką jūs galėtumėte patarti lietuviams, susiruošusiems atvykti dirbti į Norfolko grafystę? – klausiu G.Pettengellio, kai susėdame prie arbatos puodelio.

– Mano patarimai būtų keli. Pirmiausia dar prieš išvykstant patarčiau jiems nueiti į savo vietinį banką ir sužinoti, galbūt jis turi pasirašęs bendradarbiavimo sutartį su kuriuo nors Jungtinės Karalystės bankų. Tai labai palengvina formalumus atsidarant čia banko sąskaitą.

Patarčiau prieš vykstant smulkiai susižinoti savo teises, ypač apie įdarbinimą. Ir, žinoma, mokėti anglų kalbą. Jei jos nemoki, iš karto tampi pažeidžiamas, priklausomas nuo kitų žmonių, kurie ne visada būna sąžiningi.

Ypač lenkų bendruomenėje pasitaiko, kai už tam tikras paslaugas, pavyzdžiui, už tai, kad tautietis suranda darbą angliškai nekalbančiam, reikalaujama mokesčio – kartais net 10-20 svarų per savaitę. Tai ne kas kita, kaip reketas.

Atvykus čia reikia stengtis kuo greičiau išmokti anglų kalbą. Taip pat bendrauti su vietiniais, neužsidaryti.

Veikia įvairūs anglų kalbos kursai. Sportuojant taip pat galima susidraugauti.

Žinau, kad lietuviai pamišę dėl krepšinio, tačiau kas jiems trukdo ateiti pažaisti futbolo į parką?

Suprantu, kad sunkiai dirbant fabrikuose yra labai sunku surasti laiko ir jėgų laisvalaikiui. Tačiau tai yra būtina. Nieko nėra blogiau už užburtą ratą: sunkus darbas – kelionė namo – miegas.

– Gal prie to užburto rato dar reikėtų pridėti ir girtavimą?

– Neslėpsiu – ir tai. Neretas lietuvis po sunkaus darbo pasirenka šį patį primityviausią atsipalaidavimo būdą.

Daugelis jų pasijaučia labai vieniši, gyvena prastomis sąlygomis, susigrūdę. Ne vienas nusivilia ir brangiu čionykščiu gyvenimu, kokio nesitikėjo atvykdami.

Nepaisydami to, jie siunčia uždirbtus pinigus šeimoms į Lietuvą, beveik nieko nepasilikdami asmeninėms santaupoms. Daugelis pasijunta tarsi atsidūrę aklavietėje ir linksta prie alkoholio.

Beje, dar norėčiau patarti dirbantiems atvykėliams atsidėti šiek tiek santaupų juodai dienai, neišsiųsti visko šeimoms.

Juk vieną dieną galima netekti darbo ar gali ištikti kita bėda.

Didžiausia bėda – alkoholis

– Ar tarp lietuvių pasitaiko narkotikų vartotojų?

– Ne, čionykščiams išeiviams iš Rytų Europos tai nėra labai būdinga. Didžiausia bėda – alkoholis.

– Kokius nusikaltimus dažniausiai padaro lietuviai?

– Susimuša. Tai – dažniausiai išgėrusiųjų muštynės. Kartais muštynes išprovokuoja ir vietiniai, manantys, kad miestas priklauso išimtinai jiems.

– Vadinasi, vietos gyventojai lietuvius laiko nekviestais atėjūnais, įsiveržėliais?

– Kartais pakanka kokios kvailos atsitiktinės replikos – ypač kai kalbama apie jaunus vyrus.

Tarp dažniau pasitaikančių lietuvių padaromų nusikaltimų – jau minėtos maisto vagystės iš parduotuvių netekus darbo, vengimas mokėti kelių mokestį ar drausti automobilius.

– Koks nusikaltimas, susijęs su lietuviais, labiausiai įsiminė?

– Į mus kreipėsi vietinis anglas. Prisipažinsiu, jo veidas atrodė lyg pervažiuotas autobuso.

Jis ėmė aiškinti, kad jį nei iš šio, nei iš to užpuolė grupelė lietuvių ir pradėjo talžyti ugnies gesintuvu.

Nepatikėjau, nes tokie grupiniai žiaurūs užpuolimai nebūdingi.

Nuvykau ir apžiūrėjau įvykio vietą. Patikrinau visus ten buvusius ugnies gesintuvus. Nė vienas jų nebuvo sugadintas, ant visų tebebuvo dulkių sluoksnis.

Vėliau paaiškėjo, kad anglas ir dar vienas jo draugas prisigėrė ir pradėjo ieškoti priekabių bei tyčiotis iš bare buvusio dvidešimtmečio lietuvio. Jam teko vienam atsilaikyti prieš du. Traktavome tai kaip jo savigyną.

– O kokį lietuvių padarytą nusikaltimą jūs įsiminėte kaip kvailiausią?

– Vienu metu mūsų rajone itin pagausėjo automobilių vagysčių.

Ta proga mums buvo surengtas bendras instruktažas, parodytas specialus tokius nusikaltimus iliustruojantis žemėlapis.

Pastebėjau, kad beveik visos vagystės įvykdytos prie kelių, vedančių į fabrikus. Žinojau, jog vienas fabrike dirbantis lietuvis papildomai verčiasi tuo, kad gabena naudotus automobilius į Lietuvą.

„Negali būti!“ – iš pradžių pamaniau. Bet tai buvo paprasta kaip dukart du. Pasirodo, jis, pakeliui į darbą pamatęs pakelėje be priežiūros paliktą mašiną, vėliau grįždavo su priekaba ir ją nutempdavo. Visi tie automobiliai iškeliaudavo į Lietuvą.

Jis vėliau man mėgino aiškinti pamanęs, kad tai niekam nereikalingos, savininkų paliktos ir apleistos mašinos. Nors dažniausiai tai tebūdavo sugedusios mašinos, kurių savininkai jas būdavo palikę pakelėje, kad galėtų iškviesti techninės pagalbos automobilius.

Kalba padeda įveikti barjerus

– Vis dėlto kokias lietuviškas frazes dažniausiai ištariate? Ar tikrai tiesa, kad jūsų mėgstamiausia – „Apgailestauju, jūs esate suimamas“? (Išgirdęs šį klausimą Gary prapliupo juoktis.)

– Ne, dažniausiai sakau „labas, kaip gyvuojate?“, „ačiū“, „prašom“, „aš nesuprantu“ (pastaroji dažnai praverčia), „ar jūs suprantate angliškai?“, „ar jūs norėtumėte ko nors išgerti?“, „ar jūs lietuvis?“

Turiu dar daug išmokti. Bet net pavienės frazės labai padeda įveikti barjerus bendraujant su lietuviais. Kartais tenka būti įvairių ginčų, konfliktų liudininku. Neseniai mačiau barnį dėl nuomos ir iškeldinimo iš buto. Kai jie baigė bartis, sakau: „Viso gero“.

Reikėjo matyti jų veidus – jie tarsi bylojo: „Vajetau, tai kiek jis iš tikrųjų suprato?“

Nors man dar iš tiesų būna sunku suprasti, jei kalbama labai greitai. Bet stengsiuosi mokytis ir toliau!

– Teko girdėti, kad glaudžiai bendradarbiaujate su besikuriančia lietuvių bendruomenės grupe, pasivadinusia „Spindulys“?

– Ta grupė kuriasi labai iš lėto. Tai suprantama. Žmonės daug ir sunkiai dirba, jiems nelieka daug laiko visuomeninei veiklai. Jie turi vienintelį laisvą sekmadienį.

Tačiau labai svarbu, kad žmonės vieni kitus palaikytų, nesijaustų vieniši. Labai daug gero yra nuveikusi lietuvė Daiva, tačiau dabar ji grįžo į tėvynę.

Manau, kad į vietinę bendruomenę kaip visateisiai nariai įsilies tik dabartinių atvykėlių vaikai.

Tačiau dar kartą noriu pabrėžti: norint važiuoti čia uždarbiauti pirmiausia reikia mokėti anglų kalbą – tai užkerta kelius bet kokiam galimam išnaudojimui.

Negalėjau patikėti, jog už tai, kad galėtų atvažiuoti čia dirbti, kai kurie lietuviai susimokėjo po keturis ar penkis šimtus svarų Lietuvoje. Kam? Kas jiems neleido tiesiog šokti į lėktuvą arba autobusą ir paprasčiausiai atvykti?

Jie paprasčiausiai nežinojo, kad tam nereikia jokių tarpininkų. To jie būtų išvengę, jei mokėtų patys susikalbėti.

Aš, pavyzdžiui, neįsivaizduoju, kaip galėčiau ieškoti darbo Lietuvoje visiškai nemokėdamas jūsų kalbos. Pražūčiau!

– Gal jūs Lietuvoje galėtumėte mokyti kolegas policininkus angliškai?

– Tiesą sakant, labai norėčiau užmegzti dalykinius ryšius su lietuvių kolegomis. Manau, būtų naudinga pradėti kokius nors bendrus projektus su Lietuvos policija ar pasidalyti patirtimi.

Bet dabar mano didžiausias rūpestis – išversti kuriamą internetino svetainę į lietuvių kalbą.

Stiklinė degtinės – vienu mauku

Atsisveikiname. Konsteblis G.Pettengellis juokais manęs klausia: „O jūs ar galite vienu mauku išgerti stiklinę degtinės?“

Patikinu, kad degtinės apskritai negeriu. Bet suprantu, kad mano tautiečių sugebėjimai šioje srityje jam yra padarę stiprų įspūdį.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Justicija su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.