Tikriausiai daugelis pamena Delą ir Džimą – du nepasiturinčius, mylinčius „išminčius”, norėjusius vienas kitą kuo gražiau pasveikinti šv. Kalėdų proga. Jie paslapčia pardavė tai, ką turėjo brangiausia ir kuo labiausiai didžiavosi: Dela – savo puikiuosius plaukus, Džimas – auksinį laikrodį, paveldėtą iš tėvo ir senelio. Prisimenate? Dela dovanų gavo prabangių šukučių plaukams susegti rinkinį, Džimas – skoningą ir „orią” platininę grandinėlę laikrodžiui… Šios sentimentalios ir ironiškos istorijos autorius – O.Henris (V.S.Porteris), kurio apsakymų knygą „Išminčių dovanos” („Tyto alba”, 2006) kviečiu paskaityti ypač tuos, kuriems šis rašytojas tik „girdėtas” ar išvis nežinomas, nors jo kūryba į lietuvių kalbą buvo versta ne kartą. Be kelių apsakymų rinkinių, 1949-aisiais išleistas ir vienintelis rašytojo romanas „Kopūstai ir karaliai”, o novelių motyvais 1978 metais Lietuvos kino studijoje buvo pastatytas televizijos filmas „Nebūsiu gangsteris, brangioji” (rež. A.Puipa).
O.Henrio (1862-1910) apsakymai visų pirma imponuoja paprastumu, tikslumu, aiškumu. Juose nėra nereikalingų aprašymų, „specialaus” psichologizavimo. Rašytojas kuria fabulinę, o ne psichologinę novelę ir jau pirmaisiais sakiniais meistriškai įtraukia skaitytoją į pasaulį, kuriame kaubojai, sukčiai, benamiai, pardavėjos, dailininkai mėgina išgyventi, t.y. patenkinti elementarius poreikius, ir tai daro, reikia pripažinti, elegantiškai, oriai, laikydamiesi tam tikro „etikos kodekso”.
O.Henris priklauso tai grupei rašytojų (M.Tvenas, Dž.Londonas, vėliau – E.Hemingvėjus ir kt.), kurie savo kūryboje daugiausia rėmėsi ne skaitytomis knygomis, bet gyvenimo patirtimi, tad natūralu – kuo ta patirtis turtingesnė, tuo turtingesnė ir kūryba. O.Henris (nors anksti mirė) tokios patirties nestokojo: nuo penkiolikos metų turėjo savimi rūpintis pats (mirė abu tėvai). Sirgo tuberkulioze, dirbo įvairius atsitiktinius darbus, patyrė sūnaus bei žmonos netektį, Ohajo kalėjime (drauge su kitais panašaus likimo nelaimėliais) kentėjo nuo įvairaus plauko nusikaltėlių, recidyvistų priekabiavimo, o paskutiniaisiais gyvenimo metais tapo vienu populiariausių trumpųjų apsakymų kūrėjų ir geriausiai uždirbančiu JAV rašytoju… Bet autobiografiškumo novelėse tik tiek, kad visa, kas O.Henrio aprašyta ir parašyta, – įtikina, nes patikrinta „nuosavu kailiu” (apskritai jis buvo gana uždaras žmogus, nei viešai, nei novelėse niekada neišsakęs intymių išgyvenimų).
Atidus skaitytojas tikriausiai padarys išvadą, kad įstatymas ne tiek saugo teisingumą, kiek gniuždo ir traiško mažą žmogų, nors novelėse gana niūri gyvenimo atmosfera nuspalvinta tam tikra emocine šviesa: švelnia pašaipa, jautria ironija, santūriu melodramatiškumu ir sentimentalumu. Anot literatūros tyrinėtojos ir vertėjos G.Baužytės-Čepinskienės, „kai kas lygina O.Henrio kai kurių novelių veikėjus su Čarliu Čaplinu, tuo „mažuoju žmogumi”, visų skriaudžiamu, patenkančiu į įvairias keblias situacijas, nes jis neturi nei fizinės jėgos, nei didvyriškos dvasios, pasitikėjimo savimi”. „Prakticizmui, išskaičiavimui, pinigams, – teigia literatūrologė, – O.Henris priešpastato kažką romantiško, gražaus – romantiškojo prado siekimas yra savotiškas protestas prieš merkantilizmą ir pinigų valdžią.”
O.Henrio veikėjų negalima vadinti savo laimės kalviais – dažniausiai jų gyvenimas priklauso nuo vieno vienintelio atsitiktinumo, kuris ir atneša netikėtą laimę arba sugriauna visas viltis. Ir vis dėlto iš tų gyvenimų sklinda šviesa…