Prano Domšaičio galerijoje atidaryta jau trečioji Klaipėdoje Japonijos fondo kilnojamoji paroda „Šiuolaikinių Japonijos dailininkų parafrazės Tošiusajaus Šiaraku grafikos tema”. Ja prasidėjo kultūros renginių ciklas, skirtas diplomatinių santykių tarp Lietuvos ir Japonijos penkiolikos metų sukakties paminėjimui.
Tikrovės magas
„Jis buvo svajotojas, išdrįsęs tapti Edipu, kad priartėtų prie aistros sfinkso, žvelgiančio iš žmonių veidų. Jo No kaukių groteskiškose raukšlėse ir demoniškose grimasose slypi mistiška galia; ten nėra nieko, kad galėtų būti menka ar tuščia, bet veikiau kažkas svarbaus ir alegoriško”, – taip pristatomas Tošiusajus Šiaraku (Toshusai Sharaku) – Edo periodo (1603-1867) ukiyo-e genialus ir paslaptingas dailininkas. Jo gimimo, mirties datos nežinomos, kai kurie tyrinėtojai abejoja dėl dailininko tapatybės. Per dešimt mėnesių jis sukūrė per 140 grafikos kūrinių – kabuki teatro aktorių, sumo imtynininkų ir karių portretų.
Labiausiai vertinami Šiaraku kūriniai yra 28 dideli portretai, įamžinę kabuki aktorius stambiu planu, atspausti sodriomis spalvomis ir papuošti žėručiu. Dailininkas drąsiai fiksavo aktorių veido bruožus, jo vaidmens charakterį, derindamas skvarbų pastabumą bei įspūdingą realistinę ekspresiją. Manoma, kad kartą išvysti portretai įsirėžia atmintin visam laikui, skleisdami nenusakomą, šiurpią galią.
Šiaraku grafika įvertinta tik XX a. pradžioje; šiandien jo kūryba, Japonijoje paskelbta kultūros vertybe, yra populiari visame pasaulyje. Parodoje eksponuojamos Šiaraku aktorių portretų reprodukcijos ir šiuolaikinių Japonijos dailininkų grafiko, plakato, keramikos, tapybos bei skulptūros kūriniai, kuriuose interpretuojami Šiaraku grafikos motyvai ir temos.
Japonų vaišingumas
Parodos atidarymo metu buvo demonstruojama arbatos gėrimo ceremonija.
„Japonai visada paduoda arbatos svečiams ir namuose, ir darbe. Svetingumas prasideda nuo vienos pialos arbatos, – gryna lietuvių kalba pasakojo Japonijos ambasados darbuotoja Charuka Seto.
– Siekiant pajusti maksimalų arbatos efektą ir jungiant įvairius etikos elementus, ir buvo sukurta arbatos gėrimo ceremonija. Arbata į šalį atkeliavo apie IX amžių. Dažnai arbatą gėrė dzenbudistų vienuoliai, nes meditacijos metu jiems labai norėjosi miegoti, o kofeino turintis gėrimas padėdavo likti žvaliems. Arbatą gerdavo prieš Budą, todėl pradėjo galvoti, kaip tai daryti gražiau ir oficialiau. XVI amžiuje gimė arbatos gėrimo ceremonijos filosofija arba arbatos kelias, kuris tęsiasi 400 metų ir vis tobulinamas.
XX amžiuje arbatos ceremonija tapo būtinu moterų švietimu, nes vyresnės kartos moterys negalėjo ištekėti, jeigu nemokėjo jos, ikebanos ir kimono apsirengimo meno. Tradicijos po truputį nyksta. Geriama matscha – žalios arbatos milteliai. Ji sveika, nes turi vitamino C, kuris sulėtina vėžio vystymasi ir apsaugo nuo gripo. Bet jeigu žalios arbatos išgersite per daug, bus sunku užmigti.
„Gal pasirodys sudėtinga, bet iš tikrųjų tai yra racionaliai ir kruopščiai apgalvota ceremonija, kurioje nėra nė vieno nereikalingo judesio. Kai mokomės jos, kartojame judesius, per kuriuos įgyjame žinių ir tobulinama siela. Tai panašu į dzenbudizmo praktiką – savęs pažinimą. Kai dalyvavau oficialioje ceremonijoje, net 80-metė senelė, kuri tikriausiai pusę amžiaus mokėsi, padėkojo už tai, kad šeimininkė jai suteikė naujų žinių”, – sakė pašnekovė.
Japonijos kultūrą arbatos ceremonijoje atspindi ir porcelianas, saldumynai, ikebana, mediniai indai, kimono, tekstilė, smilkalai, architektūra, kaligrafija. Per visus daiktus iš pasaulio elementų – ugnies, metalo, medžio ir kitų – arbatos ceremonija mus sujungia su pasauliu.
Ritualas nėra pagrindinis tikslas – svarbiausia svečių ir šeimininkų bendravimas. Tai nėra vienpusis, bet abipusis svetingumas – įvertinus šeimininkų paruoštą susitikimą, visi gali mėgautis sielų bendravimu. Ceremonijos metu nedraudžiama kalbėti, bet per judesius atsiranda bežodis bendravimas, kuris taip pat vertinamas.