Į ketvirtąjį tarptautinį emalio miniatiūros simpoziumą „Pamario ženklai”, vykusį Kintų Vydūno kultūros centre, susibūrė dailininkai iš Lietuvos, Rusijos, Estijos ir JAV bei muzikos virtuozai iš Vilniaus ir Klaipėdos.
Devynetas dailininkų paliko emalio miniatiūrų kultūros centro muziejui, o parodų turnė, kaip kasmet, bus surengta ir kituose Lietuvos miestuose. Bendradarbiaujant su Vilniaus auksakalių gildijos galerija „Meno niša”, emalio kolekcijos darbai jau buvo eksponuoti Ispanijos Solo miesto emalio muziejuje; ateityje ji reprezentuos pamario kraštą ir kitose šalyse.
Užsieniečių atradimai
Dailininkų laboratorijos vadovas Romas Tarvydas sakė, jog pageidaujančiųjų dalyvauti simpoziume užsieniečių tiek daug, jog teko atrinkti egzotiškiausius kūrėjus. Atsiradęs dar prieš Kristų, gyvuojantis penkis tūkstantmečius emalis išliko nuo Bizantijos laikų. Tai kone amžina medžiaga, kurios nesunaikina rūgštys ir šarmai, o kūrybos technologija – savita ir sudėtinga.
Per dvylika kūrybos dienų kintiškiai ir jų svečiai galėjo stebėti, kaip meistrės iš Rostovo Svetlanos Teckajos rankose gimsta meno kūriniai, ir įsigyti patikusių dekoratyvinių dubenėlių bei papuošalų. Rostovo Velykij mieste emalio tradicijos perduodamos iš kartos į kartą: XVII amžiaus carų karūnose randama tapybinės emalės fragmentų. O štai lietuviai rečiau naudoja tapybinį emalį: jiems priimtinesnis techninio ir juvelyrinio emalio metodas.
Heigo Jelle, Talino dailės akademijos docentas, simpoziumo dalyvius nustebino eksperimentu – emalio dekorą panaudojo kalvystėje. Beje, spalvos ant geležies dirbinių puikiai laikosi – nenugramdysi, nes emalis yra stiklo tvirtumo. Amerikos lietuvis Algimantas Grintalis savo darbuose mėgino sutalpinti koplytstulpius, archaiškos architektūros motyvus.
„Nežinai, ką iš ugnies ištrauksi”
„Simpoziumų metu mes, meistrai, ir ankstesniais metais kartu gyvenom, valgėm, dalijomės amato paslaptimis. Štai man įstrigo, kaip Azijos emalininkai išaštrinta vinimi graviruodavo didžiausias lėkštes ir nenaudodavo kitų darbo įnagių”, – prisiminė emalininkė Marytė Gurevičienė.
Kai lietuviai pirmąkart buvo pakviesti dalyvauti tarptautinėje emalio bienalėje Limože (Prancūzija), žinovai buvo apstulbinti mūsų dailininkų kūrybinės stichijos. „Kuo žmogus laisvesnis, tuo daugiau atskleidžia emocijų, atrakcijos. Ir padaro daugiau atradimų, išsiverždamas iš technologijų „rėmų”. Koks tas procesas prie 930 laipsnių degimo krosnies? Tai reikia pamatyti”, – meistrė tikino, jog darbas su ugnimi – veik nevaldomas ir neprognozuojamas.
Niekada nežinai, ką ištrauksi iš krosnies. Dirbama su odinėmis pirštinėmis ir šakėmis tarsi emalininkai būtų magai. „Pamatytumėt, kokios būna meistrų veido mimikos, kai į juos tvoskia krosnies liepsna, svyla rankos!”
Šį kartą ji kūrė visiškai spontaniškai, klausydama muzikantų improvizacijų ir pasinerdama į pamario gamtą. Plaukiant Mingės upe, per krūmynus, kilę vaizdiniai pagimdė tokius darbus kaip „Marių mergelė”, „Medžiotojų takas” – juose gali įžvelgti žmonių ir kormoranų siluetus. Dailininkė sukūrė ir istorinės asmenybės Berbomo portretą, ant išdegtos ryškiai violetinės emalės purkšdama kitą spalvą, ją valydama teptuku, išgaudama netikėtą spalvų žaismą.
„Kodėl emalis? Nes tapyti visi gali, o emalyje daugiau netikėtumų. Kadangi esu juvelyrė, ir saviraiškai akmenyje man stinga erdvės, skaidrumo bei spalvos, pasitelkiu kitas priemones”, – sakė pašnekovė.
Jaunystės ir brandos patyrimai
Klaipėdietis juvelyras ir emalininkas Saulius Bertulis buvo nekalbus. Jis su kolege šnekėjosi profesiniu žargonu. Prasitarė, jog štai Vengrijoje eksterjeruose emalis – itin populiarus nuo senų laikų, naudojamas įvairios paskirties patalpų iškabose. Taip pat populiarus Čekijoje, Anglijoje, net Anglijos karalienės motina kolekcionavo mažas emalio tabokines, dėžutes. Simpoziume jam buvo smagu susitikti su kolegomis estais, su kuriais kartu studijavo Talino dailės akademijoje. Šie tikino iš lietuvių pasisemiantys kūrybinės energijos.
S. Bertulio „Pamario ženklų” cikle atsispindi laukinės gamtos gyvybės motyvai: paukščiai, čionykščių žvejų moterų gyvenimas, senosios vėjarodės… „Stovykloje per ketverius metus atsirado naujesnio kūrybinio prado, man ta terpė suteikė jaunatviško polėkio, nuotykių skonio”, – sakė jis.
„Pasirinkau pamario temas ir simboliką: marios, gamta, senieji žvejų laivai. Aptarinėjome apdirbimo paslaptis”, – sakė šilutiškis emalininkas Aurimas Liekis, sukūręs aibę jaukių miniatiūrų. Ekskursijos laivu į Nidą, muzikos vakarai, bendravimas su žiūrovais bei smalsūs vaikai, sugužėję į dirbtuves, suteikė kūrybinių impulsų.
Įkvėptai laiką leido ir Adomas Milukas, sau atradęs kuršiškų krikštų grožį. Jam patinka didelių formatų darbai, jis ateityje ketina kurti emalio paveikslus. „Nėra tokių didelių krosnių, kuriose galėčiau iškepti siužetinius kūrinius, tad sudėjau juos iš detalių. Tokie darbai tiktų biurams ir viešbučiams. Emalis – nenuspėjamas, mane labiausiai ir žavi improvizacijos”, – sakė Adomas.
Kintų brizas
Pirmą kartą „Pamario ženkluose” dalyvavo keturi muzikos virtuozai: vilniečiai kompozitoriai Audrius Balsys ir Giedrius Laurušas, būgnininkas Eugenijus Pugačiukas bei klaipėdietis gitaristas Eugenijus Jonavičius.
„Čia geros žvejybos vietos, penketą metų gaudydavau lydekas, karšius, ešeriukus, be to, grodavau emalininkų plenerų atidarymuose, uždarymuose, kol supratau, jog muzikantai galėtų jungtis į vieną kūrybinę laboratoriją su dailininkais. Radosi ryšys, vientisa dvasia, dailininkai girdėjo mus pro savo dirbtuvių langus, o mes žvalgėmės į jų darbus”, – grupės vadovas džiaugėsi, jog į simpoziumą susirinko ne kokie „bumčiko” mėgėjai.
Atlikėjų veikla neužsiimantys muzikai, jos kritikai ir vertintojai, turėjo galimybę perkelti savo autorinę medžiagą į sceną ir patys gyvai ją atlikti. Iš šešeto autentiškų kompozicijų buvo paruoštas koncertas. „Mums džiazuojant „kaifuojančiai” užsieniečių ir vietinių publikai, sakyčiau, gimė toks Kintų brizas”, – šypsojosi Eugenijus.
„Buvo griežtas darbo režimas, labai daug laiko skyrėme muzikavimui. Tai mums buvo didžiulė nauda, o emocijos ir inspiracijos sukilo, leidžiantis į žygius. Įspūdžiai ir ritminė ekspresyvi muzika – tokia radosi sintezė”, – sakė bosine gitara grojantis G. Laurušas ir pridūrė pasijutęs dailininku muzikoje.
„Jaučiuosi pasikeitęs. Dirbdamas kompiuteriu kompozitorius jau tampa ir atlikėju, kuris tame kompiuteryje tarsi paišo paveikslą, produktą klausytojui. Kai penkiolika metų dirbi užsidaręs kaip vienuolis asketas, pasiilgsti „realaus laiko”, draugų, pasikeitimų idėjomis ir gyvo klausytojo”, – kalbėjo A. Balsys, klavišininko karjerą baigęs prieš kelis dešimtmečius, tad čia jautėsi lyg sutikęs pirmą meilę.
Audriui muzikoje svarbiausias ritminis pamatas, muzika kaip judėjimas, kurį užrašius natomis, atlikėjas gali nepagauti jos dvasios. „Aplinkui plytinčios marios ir jūra inspiravo gaivališką kūrybą”, – sakė kompozitorius. Beje, Petras Vyšniauskas groja jo muziką, o „Žuvėdros” šokių kolektyvas, šokęs pagal jo muzikos programą, triskart tapo pasaulio čempionu.
„Tos tavo muzikos niekas nelaukia, ir jeigu tavyje knibžda kipšas, tau teks vargt, ją prastūminėt. Bet kuris maestro verčiau šimtą dvidešimtą kartą diriguos kurią Bethoveno simfoniją, negu pirmąją – Balsio”, – juokėsi Audrius.
„Nuo ryto iki vakaro grojome užsidarę tvartelyje, saulės nematėm, – juokavo būgnininkas Eugenijus Pugačiukas, džiaugęsis proga padirbėti su rimtais muzikiniais autoritetais. – Pamažiukais įveikiau problemas, kamavusias mane, kaip atlikėją. Ir grojau man pačiam įdomią muziką.”