„Čikagoje Lietuvos buvo daugiau nei pas mus čia, Lietuvoje”, – teigė Klaipėdos savivaldybės choro „Aukuras” vadovas Alfonsas Vildžiūnas. Į aštuntąją lietuvių dainų šventę, vykusią Čikagoje liepos pabaigoje, iš Lietuvos tebuvo pakviesti tik du chorai – klaipėdiečiai ir Vilniaus jėzuitų gimnazija.
„Kodėl Jūsų choras nusipelnė lietuvių anapus Atlanto išskirtinio dėmesio?” – pasidomėjome. „Mes JAV jau buvome koncertavę 2001-aisiais”, – ir, kad nereikėtų daug aiškinti, A. Vildžiūnas ištiesė Toronto „Volungės” choro vadovės Dalios Viskontienės laišką po šių gastrolių: „Nežinau, ar matėt, bet mes visi stovėjom su ašarotom akim. Turbūt atsivežėt nuo jūros gelmių kokių burtų… Gal pagaliau radom žmonių, kurie mus supras ir su kuriais galim dalintis”.
Beje, devintoji lietuvių dainų šventė vyks Toronte. Šventės Čikagoje rengėjai – JAV ir Kanados lietuvių bendruomenės kartu su Šiaurės Amerikos lietuvių muzikos sąjunga – kitos dainų šventės organizavimą patikėjo Daliai Viskontienei su komanda. Bet tai bus jau 2011-aisiais.
Dainavo ir lietuviškai nemokantys
Nuo 1956-ųjų kas penkerius metus rengtų lietuvių dainų švenčių maratonas 1991-aisiais nutrūko net penkiolikai metų: Anapilin iškeliavo daugelio lietuvių chorų dainininkų, dirigentų ir kompozitorių. Lietuvių dainos anapus Atlanto pritilo, bet tik laikinai, kol paūgėjo emigracijoje gimusių lietuvių naujoji karta.
Ne, ne tų, kurie Lietuvai atgavus nepriklausomybę, legaliai ar nelegaliai įsikūrė JAV ar Kanadoje. Jie neieško lietuvių bendruomenių, o tuo labiau chorų ar tautinių šokių būrelių. Paūgėjo jau kažkelintos kartos senųjų lietuvių emigrantų provaikaičiai, kai kurie net nebemokantys lietuviškai, nes auga mišrių tautybių šeimose. Bet ir jie aštuntoje lietuvių dainų šventėje dainavo… lietuviškai.
A. Vildžiūnas pakalbino vieną choristą paauglį milžiniško „Sheraton Chicago Hotel” viešbučio, kuriame buvo apgyvendinti visi dainų šventės dalyviai ir svečiai, lifte lietuviškai, tačiau šis nieko nesuprato. Tačiau mielai atsakė į klausimus angliškai. Ruošiantis dainų šventei, internete buvo patalpintas visas repertuaras su natomis, žodžiais ir net balsų partijomis. Internete buvo ir choreografinių judesių nuorodos. Tad chorų vadovams Kanadoje ar Didžiojoje Britanijoje, įvairiuose JAV miestuose labai palengvino pasiruošimą dainų šventei.
Į ją atvyko net 52 chorai. Ilinojaus universiteto didžiulį paviljoną virpino 1200 įvairių kartų balsų, kurių dauguma – jauni žmonės, vaikai ir paaugliai. Tai labai džiugino aštuntosios dainų šventės rengėjus – organizacinio komiteto pirmininką Audrių Polikaitį, meno vadovę Ritą Čyvaitę-Kliorienę, muzikinių reikalų vykdomąjį komitetą – Darių Polikaitį, Dalią Viskontienę ir daugelį, prisidėjusių prie dainų šventės rengimo. Dainų šventės šūkis „Atsiliepk daina” neliko be atgarsio.
Be tautinių drabužių?
Dėl tautinių drabužių organizaciniame komitete, o ir išeivijos bendruomenėse kilo daug ginčų. Tačiau iš jų išbrista sėkmingai. Tie, kurie per Lietuvos televizijos 2-ąją programą sekmadienį stebėjo išeivijos lietuvių dainų šventės fragmentus, galėjo įsitikinti, jog pasirinkta mėlyna spalva ir jos atspalvių skraistės, marškinėliai, kaklaraiščiai sudarė vieningą vaizdą.
Choreografinės grupės tautiniai drabužiai liudijo, kad vyksta lietuvių dainų šventė. Bet labiausiai tai liudijo pats repertuaras – lietuviškas, nuotaikingas ir neideologizuotas. Įvairaus amžiaus lietuviai ar tik lietuviškas šaknis turintys dainininkai dainavo iš visos širdies ir nuotaikingai. Jų pasiklausyti suvažiavo net šeši tūkstančiai lietuvių ne tik iš JAV, bet ir Kanados, Didžiosios Britanijos, Vokietijos miestų. Pasveikinti ir pasiklausyti dainuojančių lietuvių buvo atvykęs ir Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, kurio kalba buvo pasitikta nuoširdžiomis ovacijomis.
„Šventė įvyko”
„Aukuro” choro dainininkė ir kompozitorė Nijolė Sinkevičiūtė (jos daina „Tatato” irgi aidėjo šioje lietuvių dainų šventėje) prisipažino, jog vykdama į ją nuogąstavo, jog šventė gali būti saldi, nostalgiška, neskoninga, perkrauta dogmatiškais kūriniais. „Nė vienas nuogąstavimas nepasitvirtino, – nuoširdžiai džiaugėsi ji. – Šventė įvyko – pradedant organizatorių sėkme, baigiant atlikėjų entuziazmu ir nuotaika.”
Tą patį teigė ir „Aukuro” choro dainininkė Žydrė Sinkevičiūtė: „Abi šventės dalis širdis vartėsi. Viskas buvo taip nuoširdu. Ir kai kas vyko visai ne pagal scenarijų. Jame nebuvo skanduotės „Lietuva”, nebuvo bangų. Viskas įvyko spontaniškai ir jaudino iki ašarų”.
Ir ne tik tai. Šventės dainų programa buvo sudėliota taip, kad kartais dainininkais tapdavo visi šeši tūkstančiai žiūrovų. Chorams atliekant populiariasias dainas, ekrane buvo rodomi dainų žodžiai tiems, kurie jas primiršo. Savotiškas karaokė…
Tik viena repeticija
Kaip kruopščiai dainų šventei ruošėsi chorai, suvažiavę iš visų pasviečių, liudija tai, kad bendrai repeticijai tebuvo skirta viena diena. Tiesa, nuo ryto iki vakaro. Dainų šventei buvo nusamdytas dūdų orkestras, kuriame grojo vos vienas kitas lietuvis. Pasak A. Vildžiūno, prakalbinti nelietuviai orkestrantai dievagojosi, jog jiems dainų šventės pragrama labai įdomi, o dar įdomesnis pats dainų šventės fenomenas ir lietuvių entuziazmas bei poreikis burtis tokiu būdu.
„Aukuro” choristus pralinksmino dviejų amerikiečių nugirstas pokalbis viešbutyje: „Čia tiek daug keistai kalbančių ir vienodai apsirengusių žmonių…”
Pamokos
„Aukuro” choro dirigentas A. Vildžiūnas 2003 m. buvo Pasaulio lietuvių dainų šventės „Mes” kūrybinės grupės vadovas. Ar Čikagoje vykusioje dainų šventėje buvo ko pasimokyti?
„Taip. Repertuarą puikiai žinojau, bet, kaip jie tai padarė, buvo didelis ir malonus siurprizas. Šventėje domino ir techninė jos pusė. Radau, ko pasimokyti. Jeigu tektų ruošti panašius renginius, panaudočiau Čikagos dainų šventėje naudotus aksesuarus – žibintuvėlius, nosinaites, skareles. Jie labai sušildė šventės atmosferą”,- patikino klaipėdietis, turintis panašių renginių organizavimo patirtį.
Laukė bičiuliai
„Aukuro” choro JAV laukė ne tik lietuvių bendruomenės, bet ir Šv. Augustino bažnyčios Niujorke parapijiečiai. 2001-aisiais, išklausę „Aukuro” koncertą, gospelų programą, juodaodžiai pareiškė, kad jie lietuvių lauks visuomet, kada šie beatvyktų. Taigi, prieš išvykdami į Čikagą, ” Aukuro” choristai dar kartą susitiko su savo gerbėjais šioje bažnyčioje. Vėl pasisekimas neišpasakytas.
O Niujorko lietuviai, kurie atėjo pasiklausyti „Aukuro”, bet abejojo, ar vyks į dainų šventę Čikagoje, apsisprendė, jog važiuos paskui choristus. Nes „Aukuras” ne tik dalyvavo dainų šventėje, bet ir koncertavo nuostabioje Grace Episcopal bažnyčioje. Joje klaipėdiečių klausėsi ne tik lietuviai, bet ir gausus amerikiečių būrys. Jų pasiklausyti buvo atėję ir kitų Čikagos bendruomenių chorų vadovai.
„Mes nemažai gastroliuojame. Visada kelionės pabaigoje labai norisi namo. Šį kartą taip namo nesinorėjo…” – „Aukuro” vadovas A. Vildžiūnas.