Skyrybos nėra nei blogai, nei gerai. Tiesiog kartais taip atsitinka, kad du žmonės, mylėję vienas kitą, kūrę bendrą ateitį, nebesusikalba. Kartais skyrybos yra vienintelis protingas žingsnis. Tačiau labai svarbu, kad suaugusieji mokėtų išsiskirti gražiai.
Trūksta pagarbos
Pradžia graži. Susitinka du žmonės. Planuoja ateitį, susilaukia vaikų.
Bet gyvenime neapsidrausi nuo visų nelaimingų įvykių. Santykiai pradeda klibėti, kyla konfliktai, didėja nuoskaudos, nusivylimas vienas kitu. Galutinis sprendimas – skyrybos. Tačiau jos toli gražu neprasideda ir nesibaigia teisminiu nuosprendžiu.
Kaip rodo praktika, žmonės nemoka gražiai išsiskirti.
Mūsų laikais gražiai išsiskirti – pasirodo irgi menas, reikalaujantis pastangų, kantrybės, susivaldymo, pagarbos, galiausiai stiprybės ir atsakomybės už savo vaikus.
Sutuoktiniai dažnai apie tai pamiršta ir vaikui girdint iki siūlo galo perkratinėja vienas kito ydas, pila kaltinimus ir per metų metus susikaupusią pagiežą, nepasitenkinimą.
Manipuliuoja vaikais
Kas skyrybų metu labiausiai kenčia? Suaugusieji? Taip, jie kenčia, bet už pečių jie turi nugyventų metų patirtį, savo supratimą apie pasaulį, į ką jie gali atsiremti. Labiausiai kenčia bejėgiškiausi šioje situacijoje vaikai, kurie dažnai tampa sutuoktinių kivirčų ir manipuliacijos objektu.
Vaikas – trapus ir lengvai pažeidžiamas. Jis neturi sukauptos patirties, kuria galėtų vadovautis skiriantis tėvams. Jo širdelę dažnai drasko du jo patys mylimiausi žmonės – tai tėtis ir mama. Vaikas, mylėjęs ir mylįs abu tėvus, mokytas nuo mažų dienų abu vienodai gerbti, staiga suvokia, kad viskas – melas. Vaiko širdelėje chaosas, pasimetimas, gal net kaltės jausmas („gal ir aš kaltas, kad tėtis su mama nesutaria…”), pyktis, ateities baimė. Gyvenimas vaikui šiuo periodu gerokai aptemsta. Jo pasaulis pradeda griūti. Jo širdelėje pasėjama netikrumo sėkla – patys brangiausi jam žmonės elgiasi ne itin gražiai bei pagarbiai vienas kito atžvilgiu, tai kaip galima pasitikėti kitais?
Persekioja visą gyvenimą
Skyrybų metu paliktas vaikas pats sau pasidaro piktas, uždaras, vienišas. Atsiradę vienatvės, vienišumo jausmai skyrybų metu gali Jūsų vaiką persekioti visą gyvenimą, įgytas negatyvus patyrimas vaikystėje gali trukdyti vėliau brandžiame amžiuje užmegzti pilnaverčius santykius su priešingos lyties partneriu.
Šeima dėl vaikų?
Kad ir kaip sunku būtų išgyventi skyrybas, suaugusieji neretai klysta manydami, kad šeimą, nors ir nedarnią, reikia išsaugoti dėl vaikų.
Nedarni šeima taip pat neigiamai veikia vaiko psichiką, kaip ir negražios tėvų skyrybos. Jei tėvai skirtųsi gražiai, galvodami ne apie savo ambicijas, o apie vaikus, jų patiriamus išgyvenimus – nebūtų viskas taip tragiška.
Kalti suaugusieji, kurie skyrybas paverčia kovos lauku, siekdami įrodyti vienas kitam, kas geresnis, o kas blogesnis. Jei į skyrybas žiūrėtume išmintingiau, kaip į galimybę pasimokyti iš savo klaidų ar kaip į psichologiškai sveikesnės atmosferos sau ir savo vaikui sukūrimą, galiausiai kaip į naujų galimybių atsiradimą – viskas būtų paprasčiau.
Reikia kalbėtis
Vaikai, ypač paaugliai, sunkiai išgyvena tokią krizę. Taigi reikia didžiulio pasitikėjimo, abiejų tėvų atidumo, artimųjų dėmesio. Svarbiausia tėvų užduotis – kalbėtis apie tai su vaiku, drauge svarstyti, ieškoti išeities iš situacijos tik kartu su vaiku, priimant jį kaip sau lygų. Vaikas gali daug daugiau suprasti, daugiau ištverti, netgi daugiau padėti, negu įprasta manyti, bet jam reikia sąžiningumo ir aiškumo iš abiejų tėvų.