Ribota teisė į visavertį gyvenimą

Valstybė neskuba skirti daugiau lėšų nepagydomų ligonių slaugai

Visus metus artimieji, slaugę sunkiai sergantį šeimos narį, nori pailsėti vasarą bent porą savaičių, kad po to vėl turėtų jėgų. Išeitis būtų slaugos ligoninė, tačiau dauguma apie tokią galimybę gali tik pasvajoti: eilėje tenka laukti ne vieną mėnesį.

Į slaugos ligonines turi teisę patekti ligoniai, sergantys lėtinėmis nepagydomomis ligomis, paralyžiuoti, po traumų. Tačiau ne visi sulaukia eilės – dalis taip ir numiršta. Iniciatyvos šioje srityje nerodo ir privatininkai, kuriems, matyt, nelabai apsimoka steigti privačias slaugos įstaigas ar teikti šias paslaugas ligonių namuose.

Niša privačiai veiklai

Lietuvoje dar nėra seno, pagyvenusio žmogaus priežiūros politikos, nepakanka globos namų, slaugos ligoninių.

Kauno miesto slaugos ligoninėje – 45 lovos. Tuščių niekada nebūna. Šiuo metu eilėje laukia beveik 190 ligonių. Eilė nėra tiksli, nes dažnai žmogus užsiregistruoja keliose slaugos ligoninėse ir laukia, kur greičiau pateks. Tai sunkiai sergantys žmonės. Pirmenybė teikiama onkologinėmis ligomis sergantiems ligoniams, kuriems reikia medicininės slaugos.

Ką daryti garbaus amžiaus moteriai, jau nepajėgiančiai kilnoti, prausti išsėtine skleroze sergančios savo keturiasdešimtmetės dukros, kuriai atsirado pragulų, pūlinių? Slaugos ligoninėje ji turi teisę būti tik įstatymais numatytą laiką – 120 dienų per metus. Be to, tokių ligonių ir dar sunkesnių (maitinamų per zondą, nevaikščiojančių, paralyžiuotų ir kt.) yra daug.

Dalis Slaugos ligoninėje slaugomų ligonių neturi artimųjų. Tų, kurie turi, dirba arba patys yra silpnos sveikatos, nepajėgiantys kilnoti, prausti nevaikščiojančiojo. Vis dar gajus mitas: jei šeimos narį paguldo į slaugos ligoninę, tai jo nemyli.

„Tai netiesa, – teigia Kauno miesto slaugos ligoninės direktorė Rita Kabašinskienė. – Dauguma rūpinasi savo šeimos ligoniais, tik paprasčiausiai negali namuose jų tinkamai slaugyti, gydyti, negali mesti darbo, nes neturės iš ko gyventi. Galų gale namiškiams reikia pailsėti. Jiems patiems reikia pasigydyti, atsigauti po nelengvo artimo žmogaus slaugymo visus metus. Be to, juk dirbantiems žmonėms tenka į komandiruotes važiuoti ir pan.”

Ligoninės direktorė apgailestauja, kad Lietuvoje dar labai trūksta slaugos ligoninių. „Čia yra didžiulė niša privačiai veiklai, – mano R.Kabašinskienė. – Sveikinčiau, jei atsirastų verslininkų, kurie investuotų į slaugos paslaugų sritį. Reikia, kad kuo daugiau atsirastų slaugos įstaigų, kuo daugiau slaugos paslaugų būtų teikiama ir ligonių namuose”.

Netikėti atvejai išmuša iš vėžių

Kauno Raudonojo Kryžiaus slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje, kaip ir kitose tokio profilio įstaigose, teikiamos slaugos, palaikomojo gydymo, reabilitacinės paslaugos, paliatyvi priežiūra. Ligoninėje – beveik 150 vietų.

„Nepriklausomai nuo metų laiko, visada yra pacientų eilė, norinčių patekti į mūsų ligoninę, – sakė Raudonojo Kryžiaus slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės laikinai direktoriaus pareigas einantis gydytojas Ąžuolas Kasiulis. – Slaugos vietų mūsų šalyje trūksta. Remiamasi skaičiavimais, kad tūkstančiui gyventojų turi būti numatyta viena slaugos lova ligoninėje. Tačiau tokia norma, matyt, nėra objektyvi. Turėtų būti skaičiuojamos bent dvi lovos tokiam žmonių skaičiui”.

Panorusiems išvykti atostogų žmonėms nepavyks be eilės savo sergantį šeimos narį, kuriam reikalinga slauga, savaitei ar ilgesniam laikui patikėti slaugos ligoninei – reikia laukti ilgoje eilėje.

„O ką daryti žmonėms, kai staiga ištinka, pavyzdžiui, insultas? Tokį ligonį po maždaug 10-15 parų iš ligoninės išleidžia į namus, o jam reikalinga slauga. Tuomet šeima susiduria su didžiulėmis problemomis, nes nei ji būna pasirengusi slaugyti, nei mes tokį ligonį galime be eilės priimti į ligoninę. Tokių atvejų būna nemažai”, – sakė gydytojas Ą.Kasiulis.

Ligoniai mokomi pasirūpinti savimi

Raudonojo Kryžiaus slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje šiuo metu slaugomas šešiasdešimt trejų metų kaunietis Antanas Juozapavičius sakė, kad čia per metus būna tiek laiko, kiek apmoka ligonių kasa, – keturis mėnesius. Prieš aštuonerius metus vyras patyrė insultą, tačiau dabar, nors ir pasiremdamas lazdomis, vaikšto.

„Antanas – gana savarankiškas: pats apsitarnauja, pavalgo, gali ir sviesto ant duonos užsitepti, ir parūkyti, jei nori, – juokavo ir gyrė savo globotinį ligoninės l. e. p. direktorius Ą.Kasiulis. – Iš pradžių po insulto jis tik gulėjo lovoje. Ligoninėje mūsų pacientai ne tik slaugomi, bet ir mokomi, kiek įmanoma, savimi pasirūpinti, kad būtų kuo daugiau savarankiški grįžę į namus”.

Iš palatos Marija Snietkova, pasiramstydama lazdomis, iš lėto žingsniavo į gėlėmis išpuoštą balkoną pakvėpuoti grynu oru, pasigrožėti ligoninę supančiu pušynu. Moteris patyrė insultą. Slaugos ligoninėje būna ilgiau, nei apmoka ligonių kasa – už viršytą slaugymo laiką apmoka sūnus.

Teikiamos komercinės paslaugos

Senelių pensione ir sanatorijoje „Viršužiglis” slaugoma pusšimtis senų žmonių, kuriems tenka galynėtis ne tik su senatve, bet ir su negalia. Jiems reikia slaugos ir palaikomojo gydymo, kurį suteikti namuose artimieji neturi galimybių.

„Vasarą šiek tiek daugiau žmonių prašo paslaugyti jų artimąjį ligoninėje, nes jiems reikia pailsėti, tačiau mes negalime patenkinti visų prašymų, pas mus eilė – visais metų laikais. Valdžios vyrai turėtų susimąstyti, kad reikia didinti slaugos lovų skaičių ir finansavimą”, – sakė „Viršužiglio” slaugos administratorė Raimonda Juozapavičienė.

Seniems žmonėms, kuriems negalia nebeleidžia gyventi visaverčio gyvenimo, o artimieji nebeturi sąlygų būti šalia, slaugos ligoninė ar pensionas – dažnai vienintelė išeitis stengiantis palengvinti senatvės ir kančios valandas.

„Viršužiglio” pensione 50 slaugos lovų finansuoja valstybė. Šiuo metu eilėje laukia daugiau kaip 70 ligonių. Senelius tenka maitinti, prausti, vartyti. Pabuvę čia vienąsyk, nori atvažiuoti ir kitą kartą, nemaža dalis – nuolatiniai pacientai. Dabar pensione slaugoma 60 senelių. Dešimt iš jų – vadinamieji komerciniai ligoniai, už kurių slaugą moka jų artimieji arba savivaldybė. Pastaroji moka už vienišus senelius, kurie laukia eilėse vietos į senelių globos namus.

Nors paklausa ir yra, tačiau daugiau kaip 10 komercinių slaugos lovų pensionas turėti negali.

„Yra asmenų, kurie išnaudoję ligonių kasos apmokamą slaugos laiką, slaugomi ilgiau, o už tai pagal ligonių kasos įkainius ligonių artimieji sumoka asmeninėmis lėšomis, – sakė Raimonda Juozapavičienė. – Personalo skaičiaus didinti šių ligonių sąskaita negalime, o teikiamos paslaugos turi būti kokybiškos”.

Paramos tikimasi

Sunkus ligonis, kurio nėra kam prižiūrėti namuose, praleidęs 4 mėnesius slaugos ligoninėje už valstybės pinigus, likusius aštuonis metų mėnesius turėtų mokėti nuo 61,1 iki 92,9 lito (priklausomai, kokia liga serga) už kiekvieną parą iš savo kišenės. Tiek išgali nedaugelis. Kiti, nepaisant sveikatos būklės, sugrįžta namo. Valstybė diskriminuoja šiuos savo piliečius, kurių dalis gyvena paskutines gyvenimo dienas.

Medikai džiaugiasi, kad pastaraisiais metais buvo padidintas ir diferencijuotas pagal ligas lovadienio įkainis. Anksčiau jis buvo tik 41 litas 50 centų. Iš jų turėjo išsilaikyti ligoninės personalas, susimokėti už elektrą, šildymą, skalbimą, dezinfekcijos priemones, įsigyti vaistus. Iš šio įkainio medikamentams per dieną buvo galima skirti tik 2 litus. Kaip numalšinti skausmą už šiuos grašius sergančiajam paskutinės stadijos vėžiu? Kaip ligoninei nupirkti sergantiesiems diabetu ar Parkinsono liga vaistus, kurie kainuoja po 100-300 litų?

„Net stebiuosi, kaip mes išgyvenome esant tokiam mažam įkainiui, – sakė Kauno miesto slaugos ligoninės direktorė R.Kabašinskienė. – Ligoninių situacija pagerėjo pakilus įkainiui, jį išprofiliavus pagal ligas. Juk labai skiriasi dar vaikštančio senelio slauga nuo to, kurį reikia maitinti per zondą, kilnoti, prausti”.

Medikai tikisi valstybės paramos: turėtų būti daugiau slaugos ligoninių.