Buvusiam žinomam Lietuvos futbolininkui ir treneriui Henrikui Markevičiui sukako 70 metų. Futbolininko kelią jubiliatas prisimena ne be nuoskaudų.
Karo audros neaplenkė Markevičių šeimos. Į Vilijampolėje vokiečių įkurtą žydų naikinimo lagerį-getą pateko ne vienas Markevičių šeimos pažįstamas ir kaimynas. Markevičienė padėdavo žydams maistu, drabužiais. Kažkam įskundus, Markevičių šeima buvo iškelta į Pravieniškes, vėliau apgyvendinta Ežerėlio barakuose. Tėvas, praradęs sveikatą dirbdamas priverstinius darbus, kasdamas apkasus mirė 1946 metais. Motina su trimis mažamečiais vaikais vos sudurdavo galą su galu.
Blaškėsi tarp krepšinio ir futbolo
Henrikas, augdamas dievobaimingoje šeimoje, vaikystėje bažnyčioje patarnaudavo kunigui, o visą laisvalaikį skirdavo futbolui ir krepšiniui. Futbolas – Neries pakrantėje buvusioje žydų sporto organizacijos „Makabi” aikštėje, krepšinis – 9-osios vidurinės mokyklos kieme. Mokykla buvo labai sportiška, garsėjo savo auklėtiniais: Algirdas Lauritėnas, Petras Buzelis – Kauno „Žalgirio” šulai, Albertas Marežinskas – Sovietų Sąjungos rankinio rinktinės kapitonas.
Į sportinių varžybų sūkurį H.Markevičius pateko sulaukęs 16 metų. Futbolą pradėjo žaisti „Mokslo” komandoje, suburtoje kone vien iš moksleivių, krepšinį – „Spartako” jaunių ekipoje. Pirmą diplomą gavo 1953 metais už laimėtas Kauno krepšinio jaunių pirmenybes, o kitais metais jau tapo Sovietų Sąjungos „Spartak” jaunių čempionato nugalėtoju. Slapčiomis pagalvodavo ir apie „Žalgirį”, juolab kad kartu žaidė su būsima žvaigžde Jonu Radiku. Dilema – krepšinis ar futbolas – buvo išsispręsta 1954 metų vėlyvą rudenį.
Lemtinga pažintis
H.Markevičius prisimena: „Kartą prisiklijavo prie manęs toks vyresnio amžiaus futbolininkas Stepas Martyšius (vėliau pagarsėjęs vaikų ir jaunių futbolo bei ledo ritulio komandų visuomeninis organizatorius ir treneris, vaikų vadintas „dėde Stepu” – aut.) ir nepaleidžia. Girdi, „tu sutvertas futbolui”. Įtikino. Ir taip atsidūriau jo treniruojamoje „Limos” jaunių komandoje. Žiemą jau treniravausi su vyrais, o kitų metų rudenį buvau apdovanotas Lietuvos čempionų medaliu. S.Martyšius man buvo tarsi tėvas – paprastas, rūpestingas, jautrus. Į abitūros išleistuvių vakarą nuėjau jo paskolintais batais. Komandą treniravo Jaroslavas Citavičius, buvęs tarpukario Lietuvos rinktinės žaidėjas, pokarį – Vilniaus meistrų komandos treneris. Labai vertinu jį kaip specialistą ir žmogų – ramus, inteligentiškas, niekada neužgauliodavo, gerai suprato žaidimo taktiką”.
H.Markevičiui, jauniausiam ir mažiausią žaidimo patirtį turinčiam žaidėjui patikėjo atsakingą vidurio gynėjo postą. Šis trenerio nenuvylė – komanda praleido mažiausiai įvarčių.
Gyvenimo kryžkelėje
„1956 metais baigęs vidurinę mokyklą atsidūriau gyvenimo kryžkelėje, – pasakoja H.Markevičius. – Nežinau, kas man susuko galvą – panorau tapti mediku ir stojau į Medicinos institutą (dabar akademija – aut.). Bet kai iš pirmo egzamino gavau trejetą, skubiai atsiėmiau dokumentus. Stojamųjų egzaminų komisijos pirmininkas nenorėjo jų atiduoti, ragino egzaminus laikyti toliau. Kryžiuku buvau pažymėtas kaip sportininkas. Nerizikavau – neįstosiu – kareivio „kerzavi”. Nubėgau į Veterinarijos akademiją. Čia „suveikė” sportinis „blatas”. Egzaminus išlaikiau per vieną dieną, o po kelių savaičių jau žaidžiau Akademijos krepšinio rinktinėje. Bet veterinaru netapau, nepatiko arklių kvapas. Pasibaigus į kariuomenę ėmimo „vajui”, greitai tapau eksstudentu. Pavasarį tvirtai nusprendžiau studijuoti Kūno kultūros institute – jutau potraukį dirbti treneriu. Be to, tikėjausi iš ten įšokti į Vilniaus „Spartako” futbolo meistrų komandą”.
Netikėtas nuosprendis
Kai 1959 metų futbolo sezono pradžioje Vilniaus „Spartako” komandos du gynėjai vienas po kito susilaužė kojas, atsiradusiai spragai užpildyti pakvietė H.Markevičių. Prieš savo valią ir gebėjimus jis tapo kairiuoju gynėju. Aukštam, stambokam futbolininkui teko nelengva duona – žaisti prieš nedidelius, vikrius, techniškus puolėjus. H.Markevičius ir šioje neįprastoje sau pozicijoje pasirodė kaip mąstantis žaidėjas, rasdavo būdų izoliuoti varžovą.
„Žaisti buvo sunku, – sako jis. – Komandos, sekdamos brazilų rinktinės žaidimu, didino puolėjų skaičių, o mes – gynėmės trise, tad ir pralaimėjimų buvo daugiau nei pergalių. Po nesėkmingo „Spartako” žaidimo Sovietų Sąjungos aukščiausioje lygoje (20 vieta tarp 22 komandų) nauji treneriai iškėlė sąlygą: arba futbolas, arba mokslai. Buvęs treneris Vytautas Saunoris – priešingai – sudarė sąlygas ir skatino mokytis”.
H.Markevičius kartu su dar keliais žaidėjais atsidūrė prieš metus įkurtoje Kauno „Bangos” meistrų komandoje. H.Markevičiui, kaip vienam geriausių komandos žaidėjų, kapitonui, miesto valdžia pirmam ir vieninteliam išimties tvarka skyrė butą. 1962 metais H.Markevičius bei dar trys bangiečiai vėl atsidūrė Vilniuje.
„Galvojau, kad šį kartą ilgam, – pasakojo H.Markevičius. – Tačiau po 1964 metų sezono atsidūriau už komandos borto, kaip neperspektyvus buvau „nurašytas į archyvą”. Buvau tik 28 metų – atrodė, žaisk ir žaisk”.
Išgarsino Kėdainius
„Neperspektyvusis” H.Markevičius netrukus tapo Kėdainių „Nevėžio” žaidžiantis treneris. „Nevėžį” šefavęs Elektros aparatūros gamyklos direktorius Stasys Sakalys iškėlė komandai reikalavimą: kovoti dėl aukščiausių pozicijų, kartu pažadėdamas geras darbo ir treniruočių sąlygas. H.Markevičius į talką pasikvietė KKI absolventą A.Špoką, ir šis tapo pirmuoju Respublikoje futbolininkų atrankos specialistu. „Nevėžį” papildė tauragiškis Šalkauskas, marijampoliečiai Rudžianskas ir Dambrauskas, Kauno politechnikos instituto absolventas Staniulis. H.Markevičiaus vadovaujamas „Nevėžis” pateisino gamyklos direktoriaus viltis – per vienuolika futbolo sezonų „Nevėžis” tris kartus tapo Lietuvos pirmenybių nugalėtoju, keturis kartus – prizininku. 1966 metais antrą kartą čempionu tapo ir H.Markevičius. Jis buvo išrinktas geriausiu Respublikos pirmenybių gynėju.
H.Markevičių galima vadinti visų laikų geriausiu taurės varžybų specialistu. Jo vadovaujamas „Nevėžis” net penkis kartus tapo „Tiesos” taurės (dabar LFF taurė) varžybų nugalėtoju, 1970 metais per Sovietų Sąjungos kūno kultūros kolektyvų taurės varžybas pateko į pusfinalį. Tokiais laimėjimais, išskyrus Fiodorą Finkelį, kurio vadovaujamos komandos penkis kartus kopė ant čempionų pakylos, negali pasigirti joks kitas Lietuvos futbolo treneris. Kėdainiai – vienintelis rajono centras, galintis didžiuotis tokiais skambiais futbolo laimėjimais.
Po Klaipėdos – niekam nereikalingas
1975 metų rudenį H.Markevičių perviliojo Klaipėdos futbolo vadovai. Buvęs treneris pasakoja: „Smagu ir sudėtinga buvo dirbti su Klaipėdos „Atlanto” (žaidė Sovietų Sąjungos antrojoje lygoje) profesionalų komanda. Per penkerius darbo metus aukščiau penktosios vietos pakilti nepavyko. Gruzijoje, Armėnijoje, Azerbaidžane ir lygiąsias sunku buvo išpešti. Smaugė teisėjai. Komandos „mecenatai” norėjo tik pergalių, neieškojo pralaimėjimo priežasčių. Neišmokėti atlyginimai, premijos dirgino mikroklimatą. Kelis metus kaupęsis pūlinys sprogo 1980 metais. Buvau priverstas atsisveikinti su komanda, bet nesitikėjau, kad visam gyvenimui – ir su trenerio darbu.
H.Markevičius, būdamas pačiame jėgų žydėjime, darbais įrodęs, kad sugeba futbolininkus vesti meistriškumo ir pergalių laiptais, daugiau nei dešimtmetį laukė, kada vėl bus pakviestas dirbti treneriu. Deja, kaip ne vienas žinomas treneris, tokio kvietimo nesulaukė.
Kad ir kaip būtų, H.Markevičius su futbolu ryšių nenutraukė – kartu su bendraminčiais įkūrė futbolo veteranų klubą „Meistrai”, tapo jo viceprezidentu.
H.Markevičius, prisimindamas praeitį, kalba: „Anksčiau šalies futbolo pirmenybės buvo aukštesnio lygio. Buvo daugiau įtampos, sąžiningo žaidimo, geresni buvo trenerių ir teisėjų santykiai. Baisu, kokioje duobėje atsidūrė Kauno futbolas, anksčiau turėdavęs 4-5 komandas. Dabar A lygoje rungtyniauja tik „Kaunas”, bet ekipos sudėtyje – tik keli kauniečiai”.