Vytautas Ignas grįžo ant meilės sparnų

Po 62 metų gyventi ir kurti į Lietuvą sugrįžo vienas garsiausių išeivijos dailininkų Vytautas Ignas. Menininkas rodo jau gimtinėje sukurtus eskizus, rengiasi parodai ir… dairosi meškerių.

„Kai draugai klausdavo, kodėl grįžtu, primindavau dainą, kurią, nuvykę Amerikon, dažnai užtraukdavome: „O Viešpatie brangus, leiski numirti Tėvynės laukuos…” „Chebra” tik juokėsi, daugiau nekamantinėjo”, – kvatoja Vytautas Ignas pasakodamas apie savo apsisprendimą.

„Ignas visada toks, be humoro ir pokštų neapsieina”, – tai jau ilgametės Ignų šeimos bičiulės Beatričės Vasaris komentaras.

„Nebuvo taip, kad vieną dieną imi ir nusprendi. Ilgus dešimtmečius galvojau apie Lietuvą. Tos mintys ir atginė į gimtinę, – tęsia dailininkas. – Gerai, kad laisvas buvau, niekada jokių „biznių” nesukau. Sėdome su žmona į lėktuvą ir atskridome. Tik gaila, kad meškerių nepasiėmiau…”

Svajonės

„Ir dvylika drobių, paruoštų darbui, mūsų „Giraitėje”, name tarp miškų, netoli Putnamo ir Bostono, liko”, – primena Birutė Ignienė. Dailininkas numoja ranka. „Et, dar nupirksime dažų, drobių, meškerių… Ir mašinos reikia, kad galėtume keliauti į mano tėviškę Žemaitijoje, Zacižos vienkiemį prie Kalnujų, – vyras žvilgteli į žmoną ir sukikenęs patikslina: – Ne, Birutė apie mašiną negalvoja. Ir man nėra ko svajoti – mašinos nepirksime…”

Ignienė, pasak Vasaris, gerasis Igno angelas. Atsiprašo, kad namie dar nėra net puodukų arbatai, bet pasiūlo didžiulių juodųjų serbentų. Moteris guosdamasi, kad sunku susigaudyti tarp nebaigtų išpakuoti daiktų, pagaliau randa ypatingąjį segtuvą. Tarp brangiausių dokumentų – 1989 metų kovo 11-ąją Ignui išrašytas Lietuvos dailininkų sąjungos garbės nario, Niujorko lietuvių dailininkų sąjungos, Filadelfijos grafikų klubo, Niujorko tarptautinės galerijos nario pažymėjimai. Šalia – jo, dar vaiko, piešti sveikinimai tėvams… Čia pat ir visa Igno kūrybos suvestinė nuo 1950 metų, kai šešerius metus gyvenęs Vokietijoje emigravo į JAV. Tąkart apsistojo Čikagoje: dirbo fabrike, vakarais pas Albiną Elskų mokėsi vitražo, o naktį tapė.

Kūrybos kraitis

Per 56 metus Ignas sukūrė daugiau kaip 150 grafikos, medžio ir linoraižinių, daugiau kaip 200 tapybos darbų, per 100 spalvotų, mišria technika atliktų kūrinių ant popieriaus, daugiau kaip 300 nespalvotų piešinių. O kur dar nesuskaičiuojama daugybė vitražų projektų, lėlių teatrui sukurtų lėlių, medinės mozaikos dirbinių! Tarp jų ornamentai ir, atrodytų, įprasti baldai – stalai. Inkrustuoti uosiu, beržu ar kokiu kitu medžiu, jie kartu ir nepakartojami meno kūriniai. Dėl vieno jų – didžiulio, apskrito, ypač įmantriai išpuošto stalo, daug metų stovėjusio Ignų svetainėje Amerikoje – niekaip nenurimsta Vasaris. Jaudinasi, kad šeimininkai, užuot jį padovanoję kokiam nors Lietuvos muziejui, paliko už Atlanto.

Gaila, kad neliko ir pirmųjų Igno, Lietuvoje prieš karą žinomo kaip Vytauto Ignatavičiaus, darbų. Nuo vaikystės mėgęs piešti Vytautas 1941 metais įstojo į Vilniaus dailės akademiją, o ten jam dėstė Justinas Vienožinskis, Antanas Gudaitis, Liudas Vilimas. 1942-ųjų vasarą – pirmoji, studentiškos kūrybos paroda. Ar išliko ankstyvojo periodo – Vilniuje, o nuo 1944-ųjų – emigracijoje Vokietijoje, sukurtų darbų, net autorius nežino.

Belaukiant parodos

Šiandien Ignienė ir Vasaris (o ji surengė ne vieną Igno parodą, daug dailininko kūrinių atgabeno į Lietuvos muziejus) viena per kitą vardija vietas, kuriose saugomi Igno kūriniai: Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės, Lietuvos dailės, Kauno arkivyskupijos, Žemaičių dailės, Telšių kunigų seminarijos, ALKOS muziejai; Pasaulio lietuvių muziejus Lemonte ir ALKOS archyvas Putname (JAV). Daug kūrinių yra privačiose kolekcijose Amerikoje ir Europoje.

Neseniai didžiulę savo kūrybos dalį dailininkas skyrė M.K.Čiurlionio dailės muziejui Kaune. Ten rudenį bus atidaryta personalinė Igno kūrybos paroda. Tapybos skyriaus vadovė Violeta Krištopaitytė sako, kad 78 nauji, šviesūs Igno darbai įspūdingai papildo trylikos dramatiško siužeto drobių, sukurtų praėjusio amžiaus 5-6 dešimtmetyje, kolekciją. Muziejuje nuo šiol saugomi ir nauji grafikos, mišria technika atlikti darbai, akvarelės, piešiniai, eskizų rinkiniai. Dalį jų matysime ir parodoje.

„Ignas – puikus tapytojas ir nuostabus grafikas. Jo darbus įsiminiau 1971 metais, kai tuometiniuose Dailės parodų rūmuose buvo eksponuojami pirmąkart po 27 metų Lietuvoje apsilankiusio menininko kūriniai. Net dabar prieš akis matau jo puikią drobę „Adomas ir Ieva”, – sako M.K.Čiurlionio dailės muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis. – Igno kūrybai būdinga stilizacija, kuri remiasi liaudies tradicijomis ir kultūra. Šio menininko su niekuo nesupainiosi”.

Kasdien – po saulę

„Viską imu iš liaudies meno. Giliai jis įkrito man į širdį, tai dabar spjaudyk nesispjaudęs, niekaip nepabėgsi, – sako Ignas. – Ir gerai, nes man gražu. Liaudies kūrybos detalių visada randu ir kitų autorių kūryboje. Atidžiai žiūriu, kai ką įsidėmiu ir sau pasiimu”.

Dailininkas pasakoja, kad ypač buvo įdomu aštuntojo dešimtmečio pradžioje, kai Meno institute Long Ailende, Niujorke, margam studentų būriui dėstė knygų meną, dizainą ir grafiką.

„Kiek daugiau nei du mėnesius gyvename Lietuvoje, bet mane jau po truputį ima nervas, – sako dailininkas. – Ypač kai į kokią nors parodą nueinu. Tada pradedu pykti ant savęs: kodėl nedirbu?”

Suokalbiškai mirkteli ir atverčia kalendorių. „Čia – mano grafikos darbai. Kiekvienai dienai Lietuvoje skiriu po saulę…” – didžiuojasi Ignas.

Ant sienų – didesni, prieš kelias savaites nupiešti saulės ornamentai. Čia pat ir didelių formatų eskizai. „Širdys – meilė gyvenimui, sparnai neša į laisvę, o ir angeliukai padeda keliauti”, – aiškina sumanymą dailininkas.

Ignas sako, kad spalvos ir orai Lietuvoje sodresni, tirštesni nei Amerikoje. Gal todėl net naktį atsikėlęs piešė. O vienas darbas išvis nežinia kaip atsirado…