Puoselėja Mažosios Lietuvos kultūrą

Liepos 6-ąją – Valstybės dieną už nuopelnus Lietuvos Respublikai didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino medaliu apdovanota klaipėdietė pedagogė, viena iš lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva” steigėjų, Mažosios Lietuvos kultūros paveldo saugotoja Rūta Mačiūnienė.

Garbingas įvertinimas Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos proga ir apdovanojimas iš Prezidento rankų liudija, kad Lietuvoje dar gyva Mažosios Lietuvos atmintis ir pagarba jos gyventojams, nusipelniusiems ne tik istorikų, bet ir mūsų visų, ypač Klaipėdos krašto žmonių, dėmesio.

Šio krašto palikuonė

Sunku įsivaizduoti Klaipėdos krašto likimą, jei jame nebūtų išlikusi daugybę likimo smūgių pakėlusi lietuviška bendruomenė, kurios palikuonys dabar susibūrę lietuvininkų bendrijoje „Mažoji Lietuva”. Šios bendrijos pirmininke neseniai buvo Rūta Kėkštaitė-Mačiūnienė, praėjusį rudenį šventusi 75-ąjį gimtadienį.

Rūtos Kėkštaitės tėvas – 1923 metų Klaipėdos krašto sukilimo dalyvis, ūkininkas, nuoseklus lietuvybės gynėjas. 1939-aisiais Hitleriui užėmus Klaipėdos kraštą, jis atsisakė Vokietijos pilietybės, už tai su šeima buvo išvarytas iš Klaipėdos krašto, vėliau nuteistas už okupacinio režimo pažeidimus, įkalintas, per karą mirė koncentracijos stovykloje.

Rūtos mamai, garsios Zaunių ir Brožaičių giminės palikuonei, likusiai su trim vaikais, teko sunki dalia – prievartinis darbas Vokietijoje, pabėgėlių stovyklos ir visiškas sveikatos išsekimas. Jai mirus vyriausiajai dukrai Rūtai reikėjo ne tik pačiai skintis kelią į gyvenimą, bet ir prisiimti atsakomybę už savo brolio ir sesers likimus.

Su šio krašto moterims būdingu atkaklumu ir energija Rūta siekė išsilavinimo. Pradėjusi mokytis Vytauto Didžiojo gimnazijoje, net sunkiausiais metais atkakliai siekė žinių, po karo sunkiai dirbdama baigė aukštąjį mokslą ir pastatė ant kojų jaunesnius savo šeimos narius.

Ištekėjusi už jūrininko Rūta iš naujo ir galutinai susiejo savo gyvenimą su Klaipėda – mokytojavo, užaugino vaikus, aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje.

Liudija istoriją

1989 metais lietuvininkai susibūrė į visuomeninę bendriją, siekiančią suartinti senuosius Klaipėdos krašto gyventojus su tais, kuriems šis kampelis tapo antrąja tėvyne. Tai nebuvo ir dar dabar nėra lengva. Ne vieno lietuvio sąmonėje įdiegtas propagandinis stereotipas, kad klaipėdiškiai – ne lietuviai ir ne krikščionys, dar blogiau – nacistai ir kolaborantai… Tokia laikysena skriaudžia ne tik tuos, kurie čia išsaugojo lietuvių kalbą ir papročius, leido lietuviškas knygas ir priešinosi nutautinimui, bet ir pačius save, nes nieko nėra liūdniau už žmogų, nepažįstantį ir nepamilstantį žemės, kurioje sėja…

Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva” nariai išsikėlė tikslą išsaugoti ir propaguoti istorinio Klaipėdos krašto kultūros, ypač lietuviškosios jos dalies, palikimą ir būti tarpininkais, ekspertais bei liudytojais visiems, kuriems šio krašto kultūra rūpi ir teikia peno naujiems kūrybiniams ieškojimams.

Vadovavo Seimeliui

R.Mačiūnienė greitai atsirado tarp bendrijos vėliavnešių. Ji pažįsta daugybę senųjų klaipėdiškių šeimų, žino apie jų likimus, jos albumuose išliko nuotraukų, atmintyje – informacijos, už pečių ne tik plačios giminės palikuonys išeivijoje, bet ir kaimynų, mokyklos draugų gyvenimai.

Be jos neįsivaizduojami ne tik bendrijos renginiai, kurių dauguma yra švietėjiški ir atviri visiems besidomintiems, bet ir buitis. Rūta rūpinasi sergančiais ir vargstančiais, kepa garsiuosius klaipėdietiškus pyragus, užsakinėja autobusus, sukviečia žmones ir atlieka daugybę kitų ne visada matomų, bet labai reikalingų darbų.

Nenuostabu, kad pirmasis ilgametis „Mažosios Lietuvos” pirmininkas V.Petraitis perdavė bendrijos vairą į Rūtos rankas. Jos vadovaujamas lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva” seimelis aktyviai dirbo užsibrėžta kryptimi. Rūtą pažįsta ir su ja bendradarbiauja Klaipėdos universiteto mokslininkai, muziejininkai, miesto Kultūros skyrius. Jai tarpininkaujant išeivijos lietuviai globoja lietuviškas klases ir mokytojus Karaliaučiaus krašte.

Sunku išvardinti visus R.Mačiūnienės nuopelnus. Daug jų praeityje ir tikriausiai dar nemažai ateityje. Belieka pasveikinti su pelnytu apdovanojimu ir palinkėti kuo geriausios sveikatos ir ištvermės, darbuojantis Mažosios Lietuvos kultūros puoselėtojų gretose.

Dalia Kiseliūnaitė

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.