Įvairios kredito unijos pasaulyje gana populiarios, tačiau Lietuvoje apie jų veiklą žinoma ne itin daug, nors pirmoji tokia įstaiga čia buvo įkurta dar prieš pusantro šimto metų.
Šie metai per visą nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį šalies kredito unijoms yra patys pelningiausi, tačiau, jų atstovų teigimu, pelnas nėra pagrindinis tikslas, svarbiausia – pagalba žmonėms.
Maždaug prieš metus uostamiestyje įsteigtos Jūreivių kredito unijos valdybos pirmininkas Vytautas Petrulis pastebi, kad žmonės dar gana dažnai unijų veiklą vertina įtariai ir klausinėja, ar tai nėra koks nors „Sekundės” bankas.
Įvertina ir darželį
Pasak V. Petrulio, unijų veikla yra paremta pasitikėjimu. Kiekvienas narys yra pažįstamas, o prieš, pavyzdžiui, duodant paskolą, gerai „iššukuojamas”, todėl čia reikiamų pinigų gali gauti ir tie, kuriems bankai paskolos neduoda.
„Mes galime duoti paskolas žmonėms, turintiems mažas pajamas, individualiai įvertiname žmogaus galimybes pinigus atiduoti. Pavyzdžiui, gal žmogus uždirba mažai, bet turi darželį, kuris jam atneša papildomų pajamų – mes į tai atsižvelgiame. Žiūrime, ir per kiek laiko kiekvienas žmogus gali paskolą grąžinti”, – sakė V. Petrulis.
Anot V. Petrulio, tam tikrais atvejais unija gali suteikti ir neprocentines paskolas. Pavyzdžiui, buvusių jūrininkų įkurta Jūreivių kredito unija be palūkanų skolina jūrininkams atestacijai.
Kredito unijos gana dažnai įkuriamos profesijos vienijamų žmonių, prie kurių, beje, paskui gali prisijungti ir kiti. Pirmosios po šalies nepriklausomybės atkūrimo įsteigtos kredito unijos „Vievio taupa”, veikiančios iki šiol, nariai yra paukštyno darbuotojai.
Pasak šios unijos buhalterės Jadvygos Zabarauskienės, jos steigėjui Juozui Urbonui ši mintis kilo norint padėti paukštyno darbuotojams. Prisiminęs Smetonos laikais veikusius kooperatinius judėjimus, J. Urbonas ir pasirinkęs būtent tokį pagalbos mechanizmą.
„Iš pradžių buvo teikiamos mažos paskolos, iki tūkstančio litų, o vėliau jos didėjo. Dabar galime duoti ir iki 100 tūkstančių, jei tik būtų norinčiųjų – pinigų jau turime”, – sakė J. Zabarauskienė.
Ši unija neprocentines paskolas suteikia ūkininkams tam tikroms jų reikmėms.
Pelnas – visiems
Pasak Lietuvos centrinės kredito unijos Rinkodaros skyriaus vadovo Fortunato Dirginčiaus, kredito unija yra viena iš kredito įstaigos rūšių, ji sukuriama kooperatiniais pagrindais ir teikia paslaugas tik savo nariams. Nariai unijose gali atsidaryti savo sąskaitas, laikyti indėlius ir gauti paskolas.
Kredito unijos nariai sudaro bendrą santaupų fondą, iš kurio teikia savitarpio paskolas vienas kitam, nustatydami sau priimtinas sąlygas.
Paskolos teikiamos įvairiems tikslams – būsto remontui, verslui pradėti ir plėtoti, statybai, mokslo reikmėms, atostogoms, žemės ūkio veiklai plėtoti ir pan., tačiau, anot F. Dirginčiaus, būsto paskolos nėra kredito unijų sritis ir sudaro gana nedidelę dalį. Paskolos unijose paprastai suteikiamos ne ilgesniam nei 10 metų laikotarpiui.
Palūkanų dydį nustato pačios unijos – už indėlius gana dažnai jos būna didesnės nei bankuose. Taip pat, anot F. Dirginčiaus, nemažos atrodytų ir paskolų palūkanos – 6-9 proc., tačiau čia mažesni nei bankuose administravimo mokesčiai, jeigu išvis jie yra. Viską suskaičiavus palūkanos gali susilyginti su bankų teikiamų vartojimo paskolų palūkanomis.
Uždirbtas kredito unijų pelnas, kurį joms draudžiama kur nors investuoti, priklauso visiems nariams – gali būti dedamas į rezervą, išmokami dividendai ar tiesiog per palūkanas atiduodamas nariams. Ką daryti su uždirbtais pinigais, sprendžia patys nariai. Beje, unijų valdymo organai dirba visuomeniniais pagrindais, atlyginimai mokami tik darbuotojams, kurių turi būti bent du – buhalteris ir administratorius.
Ištaiso klaidas
Pasak F. Dirginčiaus, šie metai unijoms buvo pelningiausi – per pirmąjį šių metų pusmetį asociacijai „Lietuvos kredito unijos” priklausančios unijos uždirbo 1,19 mln. litų grynojo pelno – 149,8 proc. daugiau nei prieš metus tuo pačiu laiku.
Unijų turtas per šešis šių metų mėnesius padidėjo 52,4 mln. litų ir šių metų birželio pabaigoje buvo 342,68 mln. litų. Paskolų portfelis nuo sausio pradžios padidėjo 43,68 mln. litų ir birželio pabaigoje sudarė 237,7 mln. litų – 48,32 proc. daugiau nei pernai tuo pačiu metu. Indėlių suma per šešis mėnesius padidėjo 36,33 mln. – iki 263,73 mln. litų ir buvo 45,14 proc. didesnis nei pernai tuo pačiu metu.
Lietuvos centrinė unija ir asociacija „Lietuvos kredito unijos” vienija 57 įstaigas.
„Prižiūrime, užtikriname, kad būtų unijų mokumas, likvidumas. Per neapgalvotus sprendimus galimybė padaryti nuostolių visada yra, bet tam esame mes, taip pat ir Lietuvos bankas, kad ištaisytume klaidas. Yra ir mokymų skyrius, kur kredito unijų atstovai gauna žinių, būtinų užsiimant šia veikla – kad uniją valdytų paprastai, bet neprastai”, – sakė F. Dirginčius.
Pasak jo, apie 1997-uosius Vilniuje užsidarė dvi ar trys kredito unijos, tačiau ne todėl, kad būtų bankrutavusios, o tiesiog dėl veiklos stokos.
1995-aisiais priėmus Kredito unijų įstatymą buvo atgaivinta kredito unijų veikla, o vėliau, kai narystė buvo palengvinta – pajus kainavo ne 300, o tik 100 litų, taip pat valstybė ėmė drausti indėlius, – anot F. Dirginčiaus, unijų atsirado daugiau.
Dabar visoje šalyje jų yra 65, neįskaitant Lietuvos centrinės kredito unijos, kuri yra finansinis šalies unijų centras.
Mokė taupyti
Pirmoji Lietuvoje kredito unija, pavadinta Taupmenų skolinimosi bendrove, buvo įkurta dar 1871 metais Pabiržėje. Pasak F. Dirginčiaus, nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu tokios unijos buvo labai populiarios – kas penkta šeima buvo jų narė. Sovietmečiu kredito unijų veikla buvo nutraukta.
Pati kredito kooperatyvo idėja gimė XIX amžiuje Pietų Vokietijoje. Ten 1850 metais buvo įkurta ir pirmoji kredito unija.
XIX amžiaus pradžioje Vakarų Europoje dėl vadinamosios „pramonės revoliucijos” atsirado didelė darbininkų klasė. Žmonės gyveno skurdžiai, neturėjo galimybių skolintis net ir menkiausiems poreikiams, sunkus laikotarpis buvo ir žemės ūkiui bei žemdirbiams, siautėjo palūkanų lupikavimas. Besikurianti bankų sistema buvo orientuota į pramonę, verslą ir investicijas, o pavieniams neturtingiems žmonėms paskolų bankai teikti negalėjo ir nenorėjo.
Pasak F. Dirginčiaus, vieno Vokietijos miestelio meras Fridrichas Raifaizenas nutarė padėti varguomenei išmokydamas juos taupyti. Taip ir buvo įkurta pirmoji kooperatinė kredito draugija, kurioje apylinkės gyventojai galėjo sutelkti santaupas ir vieni kitiems duoti paskolas, tačiau, anot F. Dirginčiaus, ne tam, kad pravalgytų, o kad pinigas pinigą neštų. Kredito unijos padėdavo ūkininkams įsigyti galvijų, sėklų ar ūkio įrangos ir pan.
Unijų veikla iš pradžių nebuvo paremta įstatymais, o jos glaudėsi prie dvasininkijos. Kunigai agituodavo parapijiečius jungtis prie unijų, o ne kreiptis į bankus, kurie plėšė didžiules palūkanas.
Pirmųjų kredito unijų šūkis buvo „vienas už visus, visi už vieną”, iki šiol likęs šio judėjimo pagrindu. Išliko ir valdymo principas, kai vienas narys turi vieną balsą, neatsižvelgiant į jo pajaus dydį.
Pasak F. Dirginčiaus, JAV kredito unijos užima 20-30 proc. rinkos, Lenkijoje – apie 10 proc., o Airijoje apie du trečdalius gyventojų yra unijų nariai.