Arūnas Mėčius: „Tapyba yra mano narkotikas”

„C’est la vie” – taip klaipėdietis dailininkas Arūnas Mėčius pavadino autorinę tapybos ir grafikos parodą, neseniai atidarytą „Klaipėdos galerijoje”. Ja autorius pažymi savo 40-metį ir prisipažįsta, kad tapyba yra jo narkotikas, o kelias į ją prasidėjo nuo vaikiško pomėgio piešti…

Tapydamas nesikankina

Arūnas studijavo grafiką Vilniaus dailės akademijoje. Tai liudija parodoje eksponuojamas jo ofortų ciklas „Tamsos gyvūnai”, kuris jam 1997-aisiais pelnė dailininko grafiko diplomą.

„Studijuoti norėjau visai ne grafiką, – dabar prisipažįsta A.Mėčius. – Norėjau stoti į monumentaliąją tapybą. Bet per mažai spalvotų piešinių tuomet į Vilnių nusivežiau…”

Dailininkas kalba šypsodamasis, kartais nesuprasi – rimtai ar juokais. Jis visuomet toks – gerai nusiteikęs, atrodo, kad jokios problemos jo nekamuoja. Ir tie keisti, paslaptingi, kitiems gal kiek baugūs jo paveiksluose išnyrantys naktiniai gyvūnai, anot Arūno, yra labai žmogiški, jaukūs, kartais ironiški, bet dažniausiai – geranoriški, naivūs pokštininkai.

Gal todėl, kad, jo įsitikinimu, kūryba žmogui turi teikti pasitenkinimą. Visų pirma – pačiam kūrėjui. „Kai pavargstu, nesikankinu, savęs neprievartauju. Nusiplaunu rankas ir einu į lauką pažaisti”, – sakė Arūnas, paklaustas, kaip ilsisi. „Bet ilgai žaisti negaliu, – tuoj pat pridūrė jis. – Toks ilgesys apima!.. Pradeda kirbėti nervas, kad laikas eina, o aš nieko nepadariau, nenutapiau…”

Išmokė ne tik piešti

Dabar grafikos Arūnas nebekuria. „Nebent kas labai prispiria”, – juokiasi. Sako, gal prieš dvejus metus paskutinįsyk „daręs” ofortą, vienam užsakovui užsigeidus. Jo stichija – tapyba. Bet kad studijavo grafiką, tvirtina tikrai nesigailįs. „Bent piešt išmokau, – sako jis. – Gal to menininkui ir nereikia, bet dailininkui – būtina.” Iš studijų laikų Arūnui įsiminė jo dėstytojo Raimundo Miknevičiaus žodžiai, kad amato kultūra mene yra ne mažiau svarbu nei paties dailininko idėjos. „Nuostabus žmogus, tikras mokytojas, – prisimena Arūnas. – Jis mus mokė visko – nuo kavos virimo iki nardymo po vandeniu. Įdomu, kad nebūdavo klausimo, kurį jam uždavęs, negautum atsakymo. Jis niekuomet nesikišdavo į siužetą, bet parodydavo, kaip tai, anot jo, padaryti šiek tiek kitaip ir kad tai būtų tikriau. Eidavom pas jį visi kaip ančiukai – vorele, ir vis klausinėdavom… Ir jis mums visada surasdavo laiko, daug daugiau, nei buvo numatyta studijų programoje…”

Jogos nepasigenda

Tie ne tokie dar tolimi studijų prisiminimai Arūną dabar veda jau pas jo mokinius toje pačioje Klaipėdos vaikų dailės mokykloje, kurioje kažkada ir pats mokėsi. „Prieš einant į pamokas man nereikia daryti jogos pratimų, – šypsosi dailininkas, prieš ketverius metus tapęs ir pedagogu. – Man tie vaikai – ne mokiniai, o bičiuliai, savi žmonės. Mokomės kartu piešimo, grafikos, kompozicijos, tapybos.

Mokomės žaisdami, ir tai mums yra malonumas, džiaugsmas, o ne kažkieno primesta prievolė.”

Išties Arūno paveiksluose tos „prievolės” nėra nė kvapo. Jie visi nutapyti tarsi žaidžiant, tačiau su giliu profesiniu išmanymu. „Kartais pasimaivau, kaltas”, – juokiasi dailininkas, kai stabtelim prie jo paveikslų „Truputis Memlingo” ir „Pinturikio berniukas iš arčiau”. Tai ne pirmas kartas, kai A.Mėčius, jo paties žodžiais tariant, „pravažiuoja per tapybos klasikus”. Yra „užkabinęs” ir Diurerį, Ingres, Rembrantą. Nepiktai, gal tik su postmodernisto ironija šiam laikmečiui, su tikrumo šiuolaikinėje tapyboje nostalgija.

Domina, kas tikra

A.Mėčiaus tapybos a la senoviška maniera vieniems kelia pasigėrėjimą, kitus mažumėlę erzina. Bet tenka pripažinti, kad to nepavadinsi nei manieringumu, nei nepamatuotu ambicingumu. Dailininkas nesišaipo iš senųjų meistrų, jis lenkiasi jiems, atidžiai „skaito” juos šiuolaikinio žmogaus, menininko akimis. „Tie tapytojai man artimi, – teigė A.Mėčius. – Neslėpsiu, man patinka jų paveikslai, ypač ankstyvosios gotikos laikotarpio meistrų darbai. Labai patinka… Kaip sakoma, kas kam: vienam – cepelinai, kitam – braškės…”

A.Mėčius tvirtina į senovinius paveikslus galintis žiūrėti ilgiau nei į dabartinius. „Mane domina, kas yra tikra, – teigė jis. – Ir bandau save vesti ta linkme, – kad darbas turėtų ir amato kultūros, kad ir technologiškai būtų tvarkingas, ir kad siužetas tame nepradingtų… Kad žiūrovas sugrįžtų prie mano paveikslo vėl ir vėl, kad jame būtų intriga… Tapydamas stengiuosi, kad paveiksle būtų truputėlis romantikos, paslapties, galbūt mįslė. Man paveiksle svarbu viskas, kiekvienas motyvas – kaip ženklas, trokštantis būti perskaitytas, įmintas, interpretuotas.”

Pats sau modelis

Arūno paveiksluose nutapyti žmonės, taip pat paukščiai, katės ir kiti gyviai – ne abstraktūs, o atkeliavę į juos iš dailininko aplinkos, atminties, gal truputį pagražinti jo vaizduotės. Tarsi iš seno paveikslo nužengęs „Berniukas” labai primena paties autoriaus veido bruožus. Dailininkas nesigina: „Dažnai taip būna. Juk pats sau esu nemokamas modelis – kodėl gi tuo nepasinaudojus?!”

Tapytojas tvirtino, kad jam neįdomu tapyti šiaip peizažą, jame turi būti dar kažkas… „Mano tapyboje daug piešinio, realių motyvų, – pripažino jis. – Mane turi įkvėpti koks nors paukštelis, maumukas, katinėlis. Jie visi tapant „sužmogėja”.” Kai kuriuos paveikslus Arūnas teigė piešiąs lyg sportuodamas – tarsi varžydamasis su kolegomis arba norėdamas truputėlį paerzinti publiką: „Ir aš taip galiu!” „Esu artistas, galiu apsimesti – būti ir toks, ir kitoks. Pavyzdžiui, tapyti taip saldžiai, kaip paveiksle „La bonbon”. Kažkas pažiūrėjo ir pasakė: „Tikras saldainis”. Man tai – komplimentas, nes norėjau išgauti tokį skonį,” – tikino dailininkas. Jis savo paveikslus visuomet lakuoja, dengia net keliais lako sluoksniais. Ne išorinio efekto siekdamas, ne kažką mėgdžiodamas ar dirbtinai kūrinį sendindamas, kaip galima pamanyti. „Tiesiog lakavimas paveikslui suteikia gilumo”, – paprastai paaiškino jis.

Trečiosios spalvos paieškos

Apie savo paveikslų personažus Arūnas kalba pagarbiai, netgi su meile, kaip apie geriausius savo draugus: „Juk dailininkas piešia vienas. Su kuo, jei ne su savo personažais jam paplepėti, pajuokauti, padiskutuoti?!.” Savo tapybos personažus dailininkas nusagsto brangiais papuošalais. Anot jo, tai paveikslams suteikia teatrališkumo, puošnumo. „Čia yra galbūt toji trečioji mano tapybos spalva, – mįslingai tarstelėjo autorius. – Mano mokytojas sakydavo, kad mano tapybai trūksta trečiosios spalvos. Tai ir stengiuosi ją „įdėti”…”

Jau penkerius metus aktyviai dalyvaujantis parodose A.Mėčius nesiskundžia populiarumo stoka. Jo kūrybinis bagažas – dalyvavimas 24 bendrose parodose su kolegomis ir šeštoji autorinė ekspozicija, šiuo metu eksponuojama „Klaipėdos galerijoje”. Visuomet jis rodo naujus darbus, tik pastarojoje parodoje, kuri tam tikra prasme, anot jo, yra „ataskaitinė”, surinko pastarųjų dvejų metų darbus. Nebe visi jie – autoriaus nuosavybė, kiti pasiskolinti iš kolekcionierių. Jis dirba daug, bet studijoje šiuo metu sako teturįs tik vieną savo tapybos miniatiūrą.

Negalima tyčiotis

A.Mėčiaus paveikslai perkami ne tik Klaipėdoje, Vilniuje, bet ir Los Andžele, Madride. Dailininkas turi porą profesionalių vadybininkų, kurie neleidžia jam dykaduoniauti ir sudraudžia, kai jis ima tapyti tai, ko, anot jų, žmonėms nereikia. A.Mėčius pasakojo: „Pasak mano vilniečio vadybininko, iš žmogaus net tapyboje negalima tyčiotis. Jis sako, paveikslas turi būti toks, kad žmona galėtų praeiti pro jį, vaikai ir seneliai, – kad galėtų po juo sėdėti. Sako, jei nori valgyti, turi paišyti jiems, kai išgarsėsi, galėsi daryti, ką nori.”

Tačiau Arūnas ir dabar kartais tapo tai, ko nesitiki parduoti. Toks gyvenimas… Parodoje „C’est la vie” taip pat yra tokių paveikslų, kuriuos ne kiekvienas išdrįs pasikabinti savo namuose virš sofos, ant kurios sėdi vaikai ir seneliai…

Rita Bočiulytė