Šią vasarą Klaipėdą darko ne tik išraustos duobės bei griuvėsiai – jos įvaizdį gadina ir šiukšlynai arba savotiškos kolonijos, kurias valkatos savavališkai įsteigia ne tik prie apleistų pastatų, bet ir nedidelių parduotuvėlių, bankrutavusių barų kiemuose.
Buvusio naktinio baro „Šėlsmas” pasienyje įsikūrusi nepritapusiųjų nakvynės namuose stovykla visą vasarėlę turi du padalinius – valgyklą ir tualetą.
Miegančioji žolėje
Kaimyninių namų gyventojai svaigsta nuo „aromatų terapijos”, tačiau samarietiškai maitina jau trečią mėnesį čia pat, žolėse, miegančią šešiasdešimtmetę benamę Reginą. Jos meniu – ir konteinerių asortimentas, ir žmonių jai paliktas maistas.
„Aš tiek ir nevalioju suvalgyti, tai vaišinu draugus”, – šypsosi Regina. Bastūnė neprisimena, ar tai sūnus ją nustūmė nuo laiptų, kad patyrė galvos traumą, ar dar kas nutiko.
Sako turinti 33 metų darbo stažą (dirbo mėsos kombinato skerdykloje, valytoja), o neseniai jos 26-erių metų sūnus išsirūpinęs neva neveiksnia pripažintos motinos globą, užgyvenęs jos butą, pasisavinęs ir jos invalidumo pensiją.
O prie „Šėlsmo” visaėdžiai moters bičiuliai ir toliau kelia orgijas, tai, ką suvalgė, bemat grąžindami gamtai. Moteris tebemiega žolėse kaip savanų liūtė ar kitas laukinis žvėris, o pakilusi iš jų, stengiasi suimti save į rankas, ir oriai žengti vienu metu visomis kryptimis.
„Niekam blogo nedarome”
– tikino aštuonių jaunuolių bendruomenė, kai per metalo rinkimo „penkiaminutę” pavyko ją prakalbinti prie „namų” Dubysos gatvėje. Jie sakė gyvenantys kaip broliai ir seserys – keliais aukštais sukrautuose betono blokuose kartu su manta.
„Vaikinai iš metalo uždirba ir po kelias dešimtis, bet ne kasdien valgome „tušonkę”, dažniau – makaronus. Aš kartais dirbu Kiškėnų soduose pas žmones, nueinu pėsčia, už darbą gaunu 20 litų”, – sakė daili liekna brunetė, regis, tarp nuo ryto įkaušusių ir iš pažiūros neprognozuojamų vaikinų besijaučianti lyg Alisa Stebuklų šalyje.
„Mes tik stovyklaujame. Neturime laiko su jumis kalbėtis, kuo mums padėsite? Ką veiksim, kai ateis žiema? Sulįsime į šilumines trasas, nes Nakvynės namuose neįdomu, be to, pavojinga: ten turi kovoti už būvį su narkomanais ir „zekais”, – sakė aštuoniolikmečiai, nė neketinantys „legalizuotis”: susitvarkyti dokumentus ar užsiregistruoti Darbo biržoje.
Prievarta neapgyvendinsi
Vasarą neveikia vienos nakties namai, tačiau piliečių, kurie prašytųsi į Nakvynės namus pagyventi pusmetį ar ilgiau, eilių nėra.
„Tie, kurie neieško nakvynės po stogu, ir yra užsiregistravę Savivaldybėje dėl paramos ir gyvenamajam ar nuomojamam būstui gauti, dar nėra benamiai – tai yra, neįvardijami kaip „rūšis”. Tų, kurie gauna paslaugas Nakvynės namuose, per metus būna apie trys šimtai.
Sąvartyno senbuvis Miša sako, kad už sutaupytą pensiją įpirktų butą Klaipėdoje, bet kuriam galui mokėti mokesčius? Motinai gamtai jų nereikia
Problema, jog dalis žmonių dėl pasirinkto gyvenimo būdo atsisako šios paslaugos, o mes pilnamečių visuomenės narių negalime prievarta ten apgyvendinti”, – sakė Savivaldybės administracijos Socialinės rūpybos skyriaus vedėja Audronė Liesytė.
„Kiekvienas pastato ar rūsio šeimininkas turėtų prižiūrėti savo teritoriją ir iškraustyti įnamius, pasirūpinti užraktais. Jeigu tai ne jų jėgoms – pasitelkti policiją”, – teigia miesto VPK Viešosios policijos Viešosios tvarkos tarnybos viršininkas Romualdas Mačiulaitis.
Aišku, tai problemos neišsprendžia – išvaryti smirdūs benamiai tiesiog persikrausto kitur.
Nepakenčia „normaliųjų”
„Nėra vienos priežasties, kodėl žmonės tampa benamiais. Skurdas yra ir tokio gyvenimo pasirinkimo, nedarbo, sveikatos problemų priežastis ir – pasekmė”, – sakė sociologė Sonata Mačiulskytė.
Anot jos, žema savivertė ir socialinis statusas gali būti paveldimas karta iš kartos. O atsidūrus gatvėje pakilti, susitvarkyti savo gyvenimą, yra labai sunku – dėl užsibuvimo „paribyje” ir vilties praradimo.
Moteriškė, niekuomet neskalbianti drabužių, apsirėdo ponų nuodėvomis. „Kuo prasti šie skandinaviški baldai, kurių šiukšlyne gali susirinkti komplektus?” – klausia ji
Viena iš nuosmūkio priežasčių, samprotavo sociologė, kaip posovietmečio palikimas – aukos sindromas, kai priimti pagalbą žmogui yra gėda. Vieni linkę prisiimti vargšo vaidmenį, kiti negali „peržengti savęs” ir paprašyti pagalbos, neleidžia išdidumas. O degradavimo procesas priklauso nuo aplinkos; manoma, jeigu žmogus ilgiau nei metus nedirba, tai jau didelė rizika, kad jis praras socialinius įgūdžius bei kontaktus.
„Ne visi gatvėje sėdintys yra aukos; galime net surasti pavyzdžių, kai tokie gailisi mūsų, nes turime labai daug įsipareigojimų: darbą, mokėti mokesčius. Taigi benamystė yra racionalus žmogaus gyvenimo būdo pasirinkimas. Šalys, sukūrusios taip vadinamąjį skandinavišką socializmą, irgi turi savo šešėlinę visuomenę. Didmiesčiuose egzistuoja „getai”, ir blogiausia, kad šį žemą savo socialinį statusą marginalai perduoda savo vaikams”, – sako S. Mačiulskienė.
Ji nepaneigė, jog toji visuomenės dalis dėl iškreiptų vertybių ir pareigų nebuvimo kelia tam tikrą grėsmę. Dėl to „normalieji” kartais iš benamių reikalauja atsako už chaosą – vandalizmo aktais, panieka ir panašiai.
Toleruojami, kol…
„Šešėlinė, valkataujanti arba marginalų visuomenė egzistuoja ir Jungtinėse Amerikos Valstijose; tai didžiųjų miestų problema. Benamiai paprastai klajoja iš vienos valstijos į kitą, ilgėliau apsistodami ten, kur liberalesni įstatymai ir aplinka”, – sakė JAV Ilinojaus universiteto sociologijos katedros profesorius Arūnas Juška, viešintis Lietuvoje.
Anot jo, didžių galimybių šalyje irgi nusivilta biurokratiniais valstybės mechanizmais, ir benamiais rūpintis pavesta nevyriausybinėms organizacijoms, religinėms bendruomenėms. Šios gauna valstybės paramą ir rūpinasi, kad benamiai atsiimtų pašalpas. Esą tai kol kas efektyviausia pagalba, integruojant atskalūnus į visuomenę.
Jeigu žmogus pasirinko netradicinius saviraiškos būdus, kol nenusižengė įstatymui, tokia gyvensena toleruojama.