Neseniai Londone nusiklausiau tokį monologą: „Važiuoju į Getviką, sėdau į tiūbą, bet paaiškėjo, kad ne tokią travelką nusipirkau, tai teko pirkt kitą.
Karočė, pralūzinau dešimt paundų dar net nedavažiavęs. O Gatwicke nuvarau į ček- iną, tai pasirodo, kad mane nučiardžino du kartus, bo kai bukinausi bilietą tai užkriašino kompas. Bandžiau komplainint, ale, sako, „mes jokių refundų tokiais atvejais nedarom”. Nu kok-apas totalinis gavosi…” – taip lietuvis pasakojo savo nuotykius oro uoste.
O neseniai britų laikraščių įdomybių skiltis apskrieji žinutė: kažin koks Norfolko grafystės policininkas mokosi lietuviškai, kad galėtų geriau susišnekėti su savo patruliuojamojo rajono imigrantais lietuviais. Hm, pamaniau, gal be reikalo žmogus stengiasi, jei imigrantiškasis lietuvių dialektas nenumaldomai juda visiško nykimo link?
O dabar – be juokų. Iš tiesų, kodėl emigrantų ar netgi laikinai keliaujančiųjų kalba taip mikliai „suanglėja”? Ir ne tik tų, pasirinkusių išeivių dalią, dirbančių „klynerėm ir bilderiais” bei kasdien važinėjančių „tiūbu su travelka”.
Ne, šis užkratas paliečia ir platesnius sluoksnius. Smagiai atrodo visokių lietuviškų TV laidų kalbinamos užsienyje laimę atradusios damos, kurios apie tą savo laimę pasakoja su mūsų gimtajai fonetikai nebūdingais pamykimais „umm..” ir „ammmm…” ir su stipriu anglišku akcentu, vos per kelerius metus išsikerojusiu tarsi vijoklinės naujosios tėvynės rožės.
Linksmina studenčiokai, kurie jau po vieno semestro Anglijos universitete grįžę namo ir šlamšdami mamos keptus kotletus, pasakoja savo įspūdžius – vis dar gimtąja kalba, bet jau su „oksbridžo” tartimi.
Žavūs po Europos ambasadas išsibarstę mūsiškiai diplomatai, kurie lietuviškai kalba kaip tikri anglai, o angliškai… na, tikiuosi, supratote – be menkiausio angliško akcento. Ypač įdomus reiškinys – tie, kuriems niekur nė nereikia vykti. Jie gimę, užaugę ir gyvena Lietuvoje, tačiau automobilius įsigyja lizingu, namus renovuoja, o brandus perka tik ekskliuzyviniuose butikuose, nes yra VIP’ai ir nieko čia nepadarysi…
Įdomiausia, kad labai dažnai, kai šie „naujieji anglofilai” prabyla angliškai, tai skamba… neįsižeiskite – baisokai. Neapgaudinėkime patys savęs: mes visi, kurie anglų kalbos mokėmės sovietinėse vidurinėse mokyklose, o vėliau ją tobulinome lietuviškuose universitetuose, kalbame su kietu kaip titnagas Rytų Europos akcentu.
Mat, kad ir kokie uolūs būtume buvę, kad ir koks turtingas būtų mūsų kasdienis ar akademinis žodynas, anglų kalbos mes mokėmės skaitydami knygas ir kaldami mokytojų užduotus „topikus”, o ne žaisdami su anglakalbiais vaikais užsienio atostogų metu, žiūrėdami nedubliuotus filmus ar visa gerkle angliškai bliaudami dainas roko koncertuose. Tą darė kaimynai švedai anapus Baltijos jūros – todėl šiandien jie angliškus žodžius taria taip, kad neprikibsi. Galbūt taip puikiai užsienio kalbas išmoks šiandieniniai paaugliai, kurių akiračio nebetemdo geležinė uždanga ir kurie vyksta mokytis į svečias šalis. O mums, lietuviams, kuriems daugiau nei dvidešimt penkeri, vertėtų nustoti tuščiai jaudintis dėl tarties ir susikaupti ties turiniu. Pasistengti, kad mūsiškė anglų kalba atsikratytų primityvių formuluočių, pasiskolintų iš pigių amerikietiškų muilo operų ir neteršti gimtosios kalbos betiksliais anglicizmais.
Būtent toks betikslis užkratas, yra mūsų, svetur gyvenančių lietuvių, didžiausia problema. Jis, o ne „švepli” mūsų elektroniniai laiškai, kuriais dažną sykį piktinasi tėvynėje likę ir į lietuvių kalbą išverstais „Windows” besinaudojantys draugai. Galima būti atlaidžiam „paukščiukų” ir nosinių stygiui, jei žinai, kad „šveplo” laiško autorius sėdėjo kokioje Londono internetinėje kavinėje, angliško universiteto bibliotekoje ar britiškos kompanijos raštinėje, kur nėra įdiegtos lietuviškos klaviatūros.
Kur kas labiau šokiruoja uolūs lietuviškosios elektroninės abėcėlės gynėjai su aukštuoju išsilavinimu, parašantys „Didelio čia daigto, galetumia susitikti trečiadieny…”
Betgi grįžkime prie to, kodėl apsigyvenus svetur taip greitai prigyja pseudoangliškas žargonas. Galbūt viena iš priežasčių – neva taip patogiau ir paprasčiau. Ypač, kai verčiant iš anglų kalbos vietoje vieno žodžio tenka naudoti kelis, o galbūt griozdišką ir nepatogią frazę.
Tad vietoje „keleivių registracijos” atsiranda „ček-inas”, vietoje „dienos billieto” – „travelka”, vietoj „paraiškos teikimo” – „aplikavimas”, vietoje „būsto paskolos”– „mortgeidžas”… Kartais svečioje kultūrinėje tikrovėje susiduri su dalykais, reiškiniais ir niuansais, kuriuos tikrai sunku išversti į gimtąją kalbą.
Ir tai ne tik „Lost in Translation” filmo pavadinimas… Štai paimkime kad ir grožio sritį: glamour, allure, chic, flair, panache, exquisite, hip, groovy, – tai tik keletas šiandienos britų vartojamų būdvardžių ir daiktavardžių įvairiems žavesio atspalviams nusakyti, kurių tiesioginių atitikmenų taip stinga santūriai savo susižavėjimą reiškiančių lietuvių kalboje. Tačiau tai nereiškia, kad turime kapituliuoti ir visas šias „anglybes” praryti nekramtę.
Galbūt tai tereiškia, jog mūsiškis gimtosios kalbos išmanymas yra skurdokas?
O taip, esu įsitikinusi, kad dažniausiai bereikalingai užteršta išeivių kalba slepia šį skurdą. Kartais – ir nevisavertiškumo kompleksą, siekį atrodyti labiau „užsieniečiu”, „labiau įsiliejusiu”.
Norite tokiais būti? Išmokite taisyklingos ir rišlios anglų kalbos. Juk kiek daug pasitaiko sutikti čia mūsiškių, kurie gyvena ne vienerius metus, šnekėdami lietuviškai prismaigsto kalbą „travelkų”, „dei-ofų”, „pei-čekų” ir „dedlainų”, o nuėję į vietos parduotuvėlę draugui sako: „ė, davaj, kalbėk tu, kalbėk tu…”, nes nesugeba išlementi „Could I have a pint of milk, please?”.
Tad pats tikriausias lietuvių kalbos egzaminas, žinokite, buvo ne dvyliktoje klasėje, o vyksta kiekvieną dieną sėsliai gyvenant svetur. „Kalba – būties namai” – sakė Martinas Heideggeris.
Šiandien galima perfrazuoti – vykstant dabartiniam „tautų kraustymuisi”, mažėjant pasauliui, skystant vidinėms Europos sienoms, kalba gali išlikti mums patikimais mūsų namais; namais, kuriuos visada nešiojiesi savyje. Man patinka ši kalbos kaip namų metafora. Ji reiškia, kad kaip ir į savo namus, taip ir į kalbą, neturime įsileisti bet ko.
Tačiau ji ir neturi tapti voratinkliais apaugusia paranojiško atsiskyrėlio tvirtove. Būkime svetingi ir rodykime pagarbą, pavyzdžiui – užsieniniams tikriniams daiktavardžiams – nekraipykime vardų taip, kad net neatpažįstamai pasikeičia žmonių inicialai.
Tai tas pat, kaip į namus atėjusio svečio reikalauti, jog jis nusiautų savo batus ir įsispirtų į mūsų pasiūlytas iškleiptas šlepetes. Žinau, daug kas su svečiais taip tebesielgia. Bet tai nėra mandagu.
Suprantu, kad gal kai kam ir paprasčiau rašyti „Čerčilis”, „Liarošfuko”, „Džonas Konsteblis”, „Naitsbridžas” ar „Meifiras”, bet tik susimildami nesibaiminkime, kad įsiminus tikrą šių žodžių rašybą neišlaikiusios apkrovos perdegs mūsų smegenys ar prarasime tautinę tapatybę.
Juolab, kad kitakalbiai, bent jau britai, mūsų kilometrinių pavardžių netranskribuoja, o laužydami liežuvį stengiasi jas kuo tiksliau ištarti – tai elementarios pagarbos asmeniui ženklas (tiesa, teko girdėti, kad tūlą Urbanavičių juokais pakrikštijo „urban vicious”… o viena humoro nestokojanti Eglė prisistato: „my name is Eglė, not „ugly”…).
Juolab, kad tarpukario Lietuvoje niekas „užsieniečių” nelietuvino; tokios transkripcijos – tai sovietmečiu atkeliavęs rusų, kuriems kažkaip reikėjo europietiškas pavardes užrašyti kirilica, lingvistikos bruožas. Todėl saugokime, puoselėkime savo „kalbinius namus”, kad ir kur būtume – užsienyje ar tėvynėje. Nes čia, Lietuvoje, irgi kalbą reikia saugoti; ir ne tik nuo svetimų įsibrovėlių.
Pavyzdžiui, dar ir nuo kalbininkų. Nes kartais jie – tarsi pernelyg uolūs namų tvarkytojai, kurie vietoj to, kad mūsų namuose tvarkingai nuvalytų dulkes ar iššluotų susikaupusias šiukšles, ima ir užsimano perstumdyti baldus bei išmesti mums reikalingus daiktus… Tačiau tai – jau kita istorija.