Juodkalnijos-Albanijos pasienyje albanų pareigūnas, pamatęs lietuvišką pasą, išsikviečia mane rimtam pokalbiui. Jis sako po mėnesio turįs važiuoti stažuotėn į Estiją ir domisi, ar gera tai šalis. Taip pat jam labai svarbu žinoti, ar gražios Estijoje merginos.
Po „oficialiojo” pokalbio važiuojame toliau. Mūsų vairuotojai sustoja restorane užkąsti. Prie balta staltiese užtiesto staliuko kur buvęs kur nebuvęs prisistato katinas ir miaukdamas ima kaulinti maisto. Be abejonės, ir gauna – šviežios, ką tik iškeptos žuvies. Katinas vaišinasi drauge su mumis kaip pilnateisis restorano klientas ir niekas nė negalvoja jo vyti.
Duobėtuose Albanijos keliuose neregėtai daug „Mercedes” automobilių. Albanai juokauja: „Kitokių automobilių nemokame remontuoti”. Sostinėje Tiranoje važinėja ir įvairesnių markių automobilių, tačiau pasitaiko miestelių, kuriuose jokių kitų automobilių, apart „Mercedes”, nepamatysite.
Mersedesų srautą retkarčiais paįvairina koks asilu raitas pilietis ar kiniškas trirãtis sunkvežimis. Pastarieji sunkvežimiai – komunistinės Albanijos ir Kinijos draugystės padarinys. Ne vienintelis: iš broliškos Kinijos liaudies respublikos albanai importavo ir daugybę plokščių popierinių skėčių, kuriais prisidengusios nuo saulės miestelių gatvėmis vaikštinėja įvairaus amžiaus moterys.
Kalbant apie albanų kelius, pažymėtina, kad juose itin mažai kelio ženklų. Vairuotojai važinėja ne eismo juostomis, bet ten, kur randa vietos, laviruodami tarp automobilių ir vartodami garso signalą. Kartais vairuotojas gali staiga imti ir sustoti viduryje gatvės, kad pagalvotų, į kurią pusę jam geriau pasukti – ir nieko. Policija Albanijos keliuose beveik neveiksni: vienas mūsų vairuotojas jam švilpiančiam pareigūnui pro pravertą langą tiesiog replikavo „užsičiaupk”.
„Albanija – laisvės šalis, čia gali daryti, ką nori”, – didžiuodamasis sako albanas Vasil. Iš tikrųjų, Albanijoje yra kontrastų. Nors pagal oficialiuosius rodiklius šalis gyvena skurdžiai, čia veši juodoji rinka, todėl Tiranoje gali pamatyti ir itin pasiturinčių, itin gerus automobilius vairuojančių albanų. Užmiesčių kukurūzų laukuose žaliuoja užmaskuotos kanapių plantacijos. Nemokantys „suktis” savame krašte albanai traukia uždarbiauti į kaimyninę Italiją. Italijoje jie beveik nepatiria kalbos barjeru vadinamos bėdos: daugelis albanų „natūraliai” moka itališkai, mat užaugo žiūrėdami italų televiziją, kurią dar nuo komunizmo laikų galingų užjūrio siųstuvų dėka galima be trukdžių matyti visoje Albanijoje.
Visa šalis man pasirodė kaip keistas Indijos, Kinijos ir tarybinės respublikos mišinys. „Indiški” Albanijoje yra visur esantys asilai ir karvės, kurios paprastai ganosi nepririštos, o jei ką nors ir turi ant kaklo, tai nebent tilindžiuojantį varpelį vietoje grandinės.
Lyg taisyklė, karvės Albanijos kraštovaizdyje ganosi tarp nedidelių betoninių grybo formos bunkerių. Bunkeriais nusėti Albanijos laukai ir Šiaurėje, ir Pietuose. Sako, komunistų planai buvę savigynos tikslais pastatyti po bunkerį kiekvienam šalies gyventojui. Pusiau po žeme esantys bunkeriai atsparūs tankams ir kulkoms, praktiškai nesugriaunami. Nors į standartinį bunkerį tenka ropoti kone keturiomis, kai kurie praktiški albanai sugeba juos pritaikyti ūkio reikmėms. Yra pasakojimų, kad komunizmo laikais bunkeriuose slapčia susitikinėdavusios „nelegalios” poros, o ir dabar jaunuoliai traukiantys tenai su antrosiomis pusėmis nekaltybės prarasti.
Kraštovaizdyje daug alyvmedžių. Anot vietinio bičiulio, Albanija pirmaujanti regione pagal alyvuogių ir įvairių aliejų gamybą bei eksportą. Man įdomus pasirodė senovinis Berato miestas, kurio akmeninėje citadelėje ir dabar tebegyvena žmonės, o, drauge su retkarčiais užklystančiais turistais, po akmeninius griuvėsius ganosi ožkos.
Sostinėje Tiranoje dera Musolinio okupacijos metu nutiesti prospektai ir tarybiniais laikais statyti gyvenamųjų namų blokai. Mūsų bičiulis Tiranos gyventojas Genti didžiuojasi išradinguoju miesto meru Edi Rama, pagal specialybę tapytoju. Realizuojant minėtojo mero idėją, tarybinių „blokų” sienos buvo išdažytos ryškiaspalvėmis abstrakcijomis. Ši mada dabar jau plinta ir po kitus Albanijos miestus, na, o viename iš ryškiųjų Tiranos pastatų, anot Genti, gyvenantis ir albanų ministras Pirmininkas.
Tiranoje, kaip ir kituose Balkanų miestuose, iš gatvės prekeivių galima įsigyti cigarečių, pasikeisti pinigus. Gatvėse pilna žmonių, vakarais veikia daugybė lauko kavinių. Kalbantis su albanu, nereikėtų sutrikti, kai beklausydamas jūsų pasakojimo, jis staiga ims sukioti galvą į šonus – tokiu gestu ši tauta išreiškia susidomėjimą ir pritarimą. Su atvykėliais eiliniai albanai, jei tik nepateksite į rankas reketininkams ar mafijai, elgiasi vaišingai ir draugiškai. Tai dar turistų nesugadinta šalis. Miestuose beveik nėra suvenyrų prekeivių, o ir tie patys savo prekes siūlo santūriai, neįkyriai. Albanų vairuotojai, sužinoję, kad esame iš Lietuvos, klausinėdavo, ar gera gyventi Europos Sąjungoje, ar jau turime susiradę antrąsias puses, kokie mūsų atlyginimai ir kokio dydžio paprastai būna lietuviškos šeimos.
Paklausti apie santykius su kaimyninių šalių gyventojais, albanai lyg susitarę atsakydavo mylintys turkus („Jie mums kaip broliai”) ir nemėgstantys graikų, nes šie esą „diplomatai”. Makedoniečiai kažkodėl vadinami „didžiagalviais”. Nekaip vienas vairuotojas atsiliepė apie Kosovo albanus. Anot jo, kosoviečiai esą tinginiai, įpratę viską gauti už dyką, ir neprotingi. „Man dar neteko sutikti inteligentiško žmogaus iš Kosovo”, – apie Jungtinių Tautų valdomoje autonomijoje gyvenančius tautiečius sakė jis.
Į Albaniją keliaujantiems Lietuvos piliečiams vizų nereikia, bet, kaip ir kitiems Europos Sąjungos gyventojams, tenka mokėti dešimties eurų dydžio įvažiavimo mokestį.