Alternatyvios energetikos propaguotojai įsitikinę, kad sunkiausia pakeisti žmonių požiūrį
Prieš kelis dešimtmečius prabilus apie saulės baterijas atrodė, kad kalbama apie kokias nors kosmines arba tolimos ateities programas. Tačiau dabar saulės baterijų plokštės matyti ne tik ant šiltųjų Europos šalių namų stogų. Vis dažniau jas galima pamatyti ir Lietuvoje, iki šiol tradiciškai laikytoje apsiniaukusia lietaus šalimi. Kas tai – plintančios ekologinės mąstysenos demonstracija, norinčiųjų pasigirti savo modernumu asmenų nepigiai kainuojantis pasipuikavimas ar realiai galimą naudą apskaičiavusių žmonių elgesys?
Prekiaujama mažmeninės prekybos tinkle
Šio mėnesio pradžioje britų mažmeninės prekybos tinklas „Currys” pradėjo prekybą saulės elementais, skirtais namų ūkiams. Pasak „Currys”, saulės elementai gali sumažinti namų ūkio išlaidas energijai iki 50 proc., be to, iki 2 tonų sumažinti metines anglies dioksido emisijas.
Devynių saulės elementų įrengimas vidutiniame nuosavame name su trimis miegamaisiais kainuotų apie 9 tūkst. svarų (13,15 tūkst. eurų, 16,8 tūkst. JAV dolerių), ir šie elementai galėtų patenkinti pusę namų ūkio elektros energijos poreikių. Elementus savo gamykloje Šiaurės Velse gamins Japonijos elektronikos gamintoja „Sharp”.
UNESCO duomenimis, naftos ir jos produktų naudojimo per vienus metus sukeltų padarinių žala aplinkai prilyginama 300 mlrd. JAV dolerių. Realiai vertinant tradicinės energetikos kainą, šią sumą taip pat reiktų įtraukti į energijos savikainą.
Staigus tokių mokesčių įvedimas labai padidintų tradiciniu būdu gaminamos energijos kainą. Todėl daugelyje šalių subsidijuojama ekologiškai švari atsinaujinančių šaltinių energetika ir bandoma palaipsniui varžyti aplinkos teršimą. Vien tik ES tam tikslui iki 2010 m. paskyrė 165 mlrd. eurų.
Psichologinis slenkstis
UNESCO ir kitų organizacijų atlikti tyrimai parodė, kad pagrindinė atsinaujinančių šaltinių energetikos plėtrai trukdanti priežastis yra ne finansinių išteklių ar naujų technologijų stoka, bet žemas šios srities žinių lygis visose visuomenės grandyse.
Tam pritaria Lietuvos mokslininkai, jau ne vienus metus besidarbuojantys saulės energetikos srityje. Lietuvoje tokie tyrimai vykdomi Mokslų akademijos Puslaidininkių institute, Kauno technologijos universitete. Fotoelektros taikymo tyrimai – Žemės ūkio ir Gedimino technikos universitetuose, Žemės ūkio inžinerijos institute.
Mokslininkų sąjungos institute, vykdant jau antrąjį užsienio organizacijų finansuojamą projektą, kuriama nauja didelio efektyvumo saulės elementų gamybos technologija, leidžianti sumažinti elementų kainą. Šis darbas aukštai įvertintas ekspertų ir jo praktinis įgyvendinimas finansuojamas iš Europos Sąjungos programos lėšų.
Vidos Janušonienės, Mokslininkų sąjungos instituto Fotoelektros centro vadovės įsitikinimu, fotoelektros gamybai Lietuvoje vystyti labiausiai trukdo įsitikinimas, kad mūsų šalyje nepakanka saulės šviesos.
„Tačiau saulės Lietuvoje yra maždaug tiek pat, kiek Anglijoje, kur saulės energija sėkmingai naudojama. Fotoelektrinės jėgainės, vadinamos saulės jėgainėmis, yra absoliučiai ekologiškos, neturi jokių judančių dalių, joms nereikia kuro ar vandens, jos neišskiria į aplinką jokių garsų, dujų ar dulkių. Jos tyliai dirba savo darbą – verčia šviesą į elektrą. Be to, jos yra modulinės ir jų ekonomiškumas nepriklauso nuo jėgainės dydžio, kaip tai yra atominėse ar šiluminėse elektrinėse”, – sako V.Janušonienė.
Energija nepigs
Dabar žmonija yra ne taip toli tos ribos, kai planetos ištekliai gali tiesiog baigtis. Todėl visame pasaulyje didžiulis dėmesys skiriamas energetikos iš atsinaujinančių išteklių tyrimams.
Eilinis vartotojas ja domisi ne dėl globalių priežasčių, o ekonominiais sumetimais – centralizuotai tiekiama energija brangsta nuolat ir nepermaldaujamai.
Masinį susidomėjimą saulės energijos panaudojimu stabdo ne tik psichologinės nuostatos, bet ir kaina. Norint sodyboje įsirengti jėgainę, verčiančią saulės energiją šiluma ir elektra, reikia investuoti per 100 tūkstančių litų. Kol kas tokių projektų imasi tų atokių sodybų šeimininkai, kuriems panašias sumas reikėtų investuoti į įprastinės elektros energijos tinklą. Investicijos tokiu atveju yra akivaizdžiai naudingos – investavus tą pačią sumą, vėliau net kelis dešimtmečius beveik nieko nereikėtų mokėti.
„Kitose Europos šalyse tai išsprendžiama paprasčiau. Energijos gavimas iš atsinaujinančių šaltinių yra propaguojamas taip, kad, tarkim, vokiečiui turėti saulės bateriją ant namo stogo yra prestižo ženklas. Jam apsimoka ir ekonomiškai – saulės pagaminama energija yra superkama brangiai ir investicijos atsiperka greitai. Panaudojus nesudėtingą techniką, ta energija patenka į bendrą elektros tinklą ir žmogui nereikia brangių akumuliatorių. Jis pats gauna pigesnę elektrą iš įprastinio tinklo. Metų pabaigoje yra suskaičiuojama, kas kam skolingas. Taip žmogus nepatiria jokių nepatogumų, jei saulės būna mažiau”, – pasakoja Edmundas Žilinskas.
Derinti kelis alternatyvius šaltinius
Fizikos-matematikos mokslų daktaras E.Žilinskas trylika metų domisi saulės energijos pritaikymu buities poreikiams, o jo įkurta bendrovė „Saulės energija” yra gerai žinoma ne tik tarp buriuotojų ir alpinistų, kurie joje įsigyja saulės baterijas mobiliesiems telefonams ir kompiuteriams pakrauti, bet ir užsienyje. Būtent ten iki šiol įgyvendinta didžioji dalis projektų, elektra verčiančių saulės energiją.
„Didžiausia klaida atskirti saulės energiją nuo vėjo. Jei įdiegsime abi sistemas, tai tuomet, kai neužteks saulės, gal bus didelis vėjas. Jei kurį laiką nebus abiejų, gal energijos bus sukaupta akumuliatoriuose. Fotoelektriniu būdu galima pasigaminti tiek elektros energijos, kad jos visiškai pakaks sodyboje gyvenančios šeimos poreikiams, su sąlyga, kad elektra nebus naudojama šildymui. Karštam vandeniui paruošti saulės energija naudojama kitaip – ant stogo iškeliamos specialios plokštės”, – rodo į savo sodybos stogą E.Žilinskas.
Jis plokštes įsigijo iš bendrovės „Terma” ir jau įsitikino, kad su jų pagalba paruošiamo karšto vandens visiškai pakanka beveik apskritus metus.
„Elektra vandenį papildomai šildyti pradedame spalį. Vasario pradžioje saulės jo ruošimui ima beveik pakakti. Vasario pabaigoje elektrą boileriui išvis išjungiu. Plokštės yra įtaisytos ant pietinio stogo šlaito, kitoje jo pusėje įrengsiu tas, kurios man gamins fotoelektrą. Krosnis ir toliau ketinu kurti malkomis, man tai yra malonumas”, – pasakoja apie tolesnius planus E.Žilinskas.
Reikia apsidrausti
Bendrovėje „Terma”, pasižiūrėję į jau prieš kelerius metus virš durų sumontuotą saulės bateriją, sužinojome, kad apie 9 val. ryto, kai saulė tik kartkartėmis švystelėdavo iš už debesų, skystis baterijos viduje yra įkaitęs iki 45 laipsnių.
„Kai diena saulėta, jis įkaista iki 180 laipsnių. 4-5 asmenų šeimai aprūpinti vandeniu reikia 3 kolektorių, kurių bendras plotas bus 6 kvadratiniai metrai. Vieno svoris yra 40 kilogramų, o jis montuojamas apie dešimt centimetrų virš stogo, ant specialaus rėmo. Per dieną vienas kolektorius pagamina 100 litrų 50 laipsnių temperatūros vandens. Trijų kolektorių ir didelės akumuliacinės talpyklos vandeniui reikia dėl to, kad žmonės jaustųsi komfortiškai. Jei vandens trūksta arba jis greitai atšąla, yra nepatogu, juk saule jį pašildyti užtrunka gana ilgai”, – pasakoja inžinierius Anatolijus Golubovas.
Jo teigimu, vandens paruošimo sistema vienam sodybinio tipo namui kainuoja 10-14 tūkstančių litų. Jei iki tol jos visiškai nebuvo, įsirengti tokią naudingiau – atsimeta anksčiau investuota suma. Tokių saulės energija vandenį šildančių sistemų Lietuvoje nėra labai daug. „Terma” per metus jų pagamina ir parduoda apie dešimtį. Didelio pasirinkimo Lietuvoje nėra, kauniečių firma, įkurta mokslininkų, jas gamina bene vienintelė šalyje. Kitos firmos prekiauja užsienyje pagamintomis sistemomis ar jų dalimis, todėl jų kaina aukštesnė ir prieinama pačių turtingiausių užsakovų grupei.
Šiek tiek teorijos
Saulė yra milžiniškas energijos šaltinis. Kas sekundę saulėje 5 mln. tonų masė virsta energija. Tik maža energijos dalis pasiekia žemę, tačiau ji dešimtis tūkstančių kartų viršija mūsų poreikius. Metiniams žmonijos energijos poreikiams patenkinti užtektų per kelias valandas žemės paviršių pasiekiančios energijos. Reikia tik mokėti ja pasinaudoti.
„Sparti fotoelektros ir ypač sujungtų su elektros tiltu fotoelektrinių jėgainių plėtra visų pirma susijusi su politiniais sprendimais. Tiek atskirų šalių vyriausybės, tiek tokios organizacijos, kaip Europos Sąjunga, UNESCO, G-8, Pasaulio bankas, Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas, fotoelektros vystymui skiria milžiniškas subsidijas. Paminėtinos 100 tūkstančių stogų programa Vokietijoje ir milijono stogų programa JAV, fotoelektrinių modulių ir elementų gamybos paramos programa Japonijoje, smulkesnės 10 tūkst. stogų programos Anglijoje ir Italijoje, 1000 stogų programa Danijoje ir daugelis kitų”, – pasakoja E.Žilinskas.
Fotoelektrinių keitiklių istorija prasidėjo 1839 m., prancūzų mokslininkui atradus fotoelektrinį efektą. 1958 m. JAV kosminiuose palydovuose buvo įrengti fotoelektriniai moduliai, kurie aprūpindavo elektra radijo ryšio aparatūrą. Nuo tada fotoelektra kosmose tapo vieninteliu ir nepakeičiamu energijos šaltiniu.