Muziejų nuginklavo savi?

Skandalingoji vagystė iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus gali turėti dar skandalingesnį pamušalą

„Eksponatų vagystė gali būti susijusi su muziejaus darbuotojais“, – tokia išvada baigiamas specialios komisijos, pačios Vytauto Didžiojo karo muziejaus administracijos jėgomis bandžiusios išsiaiškinti, kur dingo du šio muziejaus pistoletai, aplinkybių tyrimas. Viena iš pagrindinių prielaidų – tai gali būti susiję su aistromis, lydėjusiomis šio muziejaus perėjimą iš Kultūros ministerijos Krašto apsaugos ministerijos žinion. Birželio 1-ąją įvykusį muziejaus priklausomybės pasikeitimą lydėjo kai kurių kadrų pakeitimai ir jo administracijoje bei skyriuose. Neatmetama galimybė, kad tai galėjo būti ne tik savotiška keršto forma, bet ir būdas įrodyti, ko verta tokia reorganizacija.

„Komisija darbą baigė. Geriau už policiją ji ištirti šios vagystės negalėjo“, – dienraštį tikino laikinai muziejui vadovaujantis Arvydas Pociūnas. Pareigūnai dar neturi kuo pasigirti.

Menkos grobio vertės argumentas

Kaip jau pranešėme, skandalingas faktas, kad iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus Karybos istorijos skyriaus ekspozicijos „Lietuvos kariuomenė 1918-1940 metai“ dingo du prieškario laikų pistoletai „Walther“, konstatuotas birželio 30-ąją. Tik tada, kai iš atostogų grįžo nuolatinė salės, kurioje įrengta ši ekspozicija, prižiūrėtoja.

Kaip tada ramino laikinai muziejaus direktoriaus pareigas ėjęs Steponas Gečas, pavogtų eksponatų vamzdžiai – pergręžti, todėl jie naudojimui netinkami, na nebent ką nors pagąsdinti. Tačiau, A.Pociūno teigimu, yra truputį ne taip: pavogtus eksponatus dar galima pritaikyti šaudymui, tačiau pernelyg sudėtinga ir brangu.

Neturi, anot A.Pociūno, šie pistoletai ir labai didelės muziejinės vertės. Jie yra serijinės prieškarinės gamybos ir net be Gediminaičių stulpų. Muziejininko duomenimis, nors dingę ginklai naudoti kaip tarpukario Lietuvos kariuomenės karininkų ginkluotės eksponatai, iš tikrųjų paskutiniais jų šeimininkais buvo sovietiniai veikėjai, net nežinia, ar įsigiję šią ginkluotę legaliai. Vieno dingusio pistoleto vertė – apie du tūkstančiai litų.

Apnuoginta vieša paslaptis

Šioje skandalingoje situacijoje svarbesnė ne dingusių eksponatų vertė, o jų vagystės būdas. Pistoletai dingo iš ekspozicijos. Jokių laužimosi žymių į patalpą, kurioje jie eksponuoti, neaptikta. Vagystės aplinkybes tyrusi komisija buvo priversta konstatuoti turbūt už patį nusikaltimą skandalingesnį faktą, jog muziejaus ekspozicijas sauganti dar sovietiniais laikais įrengta signalizacija – ne tik moraliai pasenusi, bet praktiškai nebeveikianti.

Tačiau, A.Pociūno patikinimu, atidarinėjant vitriną, kurioje buvo dingę pistoletai, t.y. demontuojant jos šešių centimetrų storio stiklą, be triukšmo, ir gana nemažo, neapsieit. Jeigu tai būtų daroma muziejaus darbo metu, kolegę vadavusi salės prižiūrėtoja negalėjo neatkreipti į tai dėmesio. Maža to, po vagystės vitrinos stiklas tvarkingai įstatytas į savo vietą. Beveik neabejojama, kad darbuotasi ne ekspozicijų demonstravimo valandomis, tačiau duomenų, kad būtų pažeista nakčiai įjungiama viso pastato signalizacija, nėra.

Visažinio sąskaitoje – du nusikaltimai

Vagystės aplinkybes tyrusi komisija, kuriai vadovavo Naujausiųjų laikų karybos istorijos skyriaus vedėjas Algis Markūnas, ne tik konstatavo, kad ilgapirščio pernelyg daug žinota apie muziejaus vidaus tvarką. Ji buvo priversta konstatuoti ir tai, kad prieš pistoletų vagystę buvo dar viena – birželio 21-ąją pasigesta pas budėtoją buvusio salių ir ekspozicijų atidarymo ir uždarymo žurnalo, kuriame buvo registruojami muziejaus darbuotojai, gavę administracijos leidimą įeiti į sales, kokiu tikslu ir kiek užtruko.

Minėta data šiek tiek susiaurina galimą vagystės laiko intervalą. Kaip jau užsiminta, nuolatinė salės, kurioje įrengta apvogta ekspozicija, prižiūrėtoja grįžo po mėnesio atostogų birželio 30-ąją. Ji teigia, kad išeinant atostogų visi eksponatai buvo savo vietose. Kolegę pavadavusi kita prižiūrėtoja per tą mėnesį nieko nepasigedo.

Komisija nustatė ir galimą vagies ar vagių patekimo į apvogtą salę būdą. Jį taip pat galėjo žinoti tik muziejaus darbuotojai arba jų konsultuoti galimi vagys iš kitur. Konstatuota, kad į šią salę galima patekti ne tik per pagrindinį įėjimą, kurio durys, pasibaigus ekspozicijos lankymui, plombuojamos. Ši salė turi ir senąsias, nebenaudojamas ir nuolat užrakintas duris, kurios dėl minėtų priežasčių neplombuojamos. Manoma, kad vagis jas atsirakino senuoju, o galbūt naujai pritaikytu raktu. Tiesa, jų kelyje iki pavogtų pistoletų dar stovėjo baldai, kurie pakeliui į tikslą patraukti, o grįžtant pastatyti į savo vietą.

Iki šiol pareigūnams sekėsi

A.Pociūnas neslėpė, kad viltys, jog eksponatus pavyks atgauti, siejamos ne tik su policija, kuriai iki šiol nelabai sekasi, bet ir su kolekcininkais. Pastarieji, pašnekovo teigimu, jau yra muziejui padėję tiriant panašias ginklų vagystes, buvusias jame sovietiniais metais.

Po Nepriklausomybės atkūrimo šiandieninis akibrokštas – pirmasis.

Kol kas, remiantis istorija, galima teigti, kad sovietinei milicijai aiškinti vagystes iš Karo muziejaus sekėsi geriau negu šiandieniniams jų kolegoms. Geriausia šio teiginio iliustracija – S.Dariaus ir S.Girėno ekspozicijos nuniokojimas, anot A.Pociūno, įvykęs paskutiniaisiais metais prieš Nepriklausomybės atkūrimą. Tada, muziejuje lankantis moksleivių ekskursijai, buvo išdaužtas minėtos ekspozicijos stiklas. Pasigesta kai kurių asmeninių žuvusių lakūnų daiktų. Jie rasti Garliavoje maždaug po mėnesio. Tuometiniai milicininkai sugebėjo išsiaiškinti, kad šią vagystę buvo užsakęs kažkoks fanatikas, net nepriklausantis profesionalių kolekcininkų sluoksniui.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Lietuvoje su žyma , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.