Kalvarijoje be priežiūros palikti pastatai tampa galvos skausmu ne tik kaimynams, bet ir vietos valdžiai. Nors ir ši – ne be „nuodėmės”. Pastatai, į kuriuos buvo investuoti mokesčių mokėtojų pinigai, taip ir netapo jaukiais būstais.
Kodėl nerūpestingas kaimynas gali nebaudžiamas vilkinti statybas? Kodėl savivaldybė leido išgriauti ir išgrobstyti senovinį pastatą? Šiuos klausimus „Lietuvos žinioms” kėlė Kalvarijos gyventojai.
Pavojus vaikams
Gardino vardu pavadinta gatvė – pačiame Kalvarijos miesto centre. Tačiau nuo „fasadinės” pusės ją skiria daugiaaukščiai namai, todėl ne visi kalvarijiečiai ir žino, kur yra gatvė tokiu pavadinimu.
„Kai prieš ketvertą metų ieškojome nusipirkti namą savo šeimai, ši gatvė ir šalia jos esantis nemenkas sklypas mums labai patiko. Nors pats gyvenamasis namas ir nelabai koks. Bet manėme, kad pasistatysime naują, o visai šalia esantį savininkai baigs remontuoti. Tačiau per šiuos ketverius metus jų darbai nepasistūmėjo į priekį nė per nago juodymą”, – LŽ pasakojo Gardino gatvėje gyvenanti Jūratė Kazlauskienė, kartu su vyru auginanti būrį mažamečių vaikų.
Šeima dėl to ir ieškojo kiek nuošalesnės vietos, kad augantiems vaikams būtų saugiau. Tačiau nenumatė pavojaus, kad gretimai esančio namo savininkai savo turtu nesirūpins ir jis pradės kelti grėsmę ne tik vaikams, bet net ir jų trobai. Mat nebaigtą remontuoti kaimynų namą ir Kazlauskų trobą skiria vos metras.
„Nežinau kodėl, bet tas namas yra pastatytas taip, kad jo siena eina mūsų sklypų riba. Tai net tvoros užtverti nėra kaip. O juk norisi gyventi ir gražiau, ir tvarkingiau”, – guodėsi Kazlauskienė.
Pasak jos, kai oras ramus ir nepučia stiprus vėjas, kaimynų trobos likučiai gal dar ir nekeltų didelės grėsmės, nes vaikus jie jau prigąsdino ton pusėn nė kojos nekelti, bet vos pakyla vėjas, be langų likusi kaimynų troba pradeda braškėti ir judėti. „Nenoriu laukti, kol atsitiks kokia nors nelaimė”, – tvirtino moteris. Ji sakė ne kartą apie šią problemą kalbėjusi su palaikės trobos savininkais, gyvenančiais visai greta, gražiame name, tačiau kalbomis viskas ir baigdavosi. Todėl paprašė Kalvarijos savivaldybės vadovų, kad šie kaip nors paragintų nereiklius kaimynus susitvarkyti.
Savivaldybės meras Jonas Dzirmeika įpareigojo griūvančio namo savininką Algį Šuerį dar iki praėjusių metų spalio pabaigos neprižiūrimą pastatą nugriauti arba suremontuoti, tačiau taip niekas ir nepasikeitė.
Trūko pinigų
Kazlauskų kaimynė Vida Šuerienė LŽ aiškino, kad jų šeimai jau nepriklauso nebaigtas rekonstruoti namas, nors kadaise buvo jį įsigiję.
„Iš pradžių manėme sujungti abu sklypus, savo dabartinį ir tą, nusipirktąjį su namu. Bet tarp abiejų sklypų eina keliukas, todėl sujungti mums jų neleido, tai mes šitą padovanojome sūnui. Tegul jis tvarkosi”, – pasakojo Šuerienė. Ji prisiminė, kad su ankstesne kaimyne nesusipratimų nekildavo, bet Kazlauskams prireikė platesnio kelio, kad galėtų pravažiuoti automobilis.
„Taip sklypai buvo suskirstyti nuo senų laikų, gal net nuo prieškario, kai čia gyveno žydai. Suprantu kaimynę, kad jai nepatinka tas nebaigtas remontuoti namas, bet mes pinigų tam neturėjome” – apgailestavo Šuerienė. Pasak jos, šiuo metu likę tik apie 10 proc. visų statybos darbų ir rekonstrukcija būtų baigta.
Iš tiesų Šuerių turimuose dokumentuose nurodyta, kad rekonstrukcijos darbai įvykdyti 90 proc. Tačiau vien žvilgtelėjus į statinį aišku, kad iki pabaigtuvių dar toli.
Baudų dar neskyrė
Kalvarijos savivaldybės vyriausiasis architektas, laikinai einantis ūkio ir architektūros skyriaus vedėjo pareigas Mindaugas Šaučiūnas LŽ teigė, kad neįžvelgia problemos dėl sustojusios gyvenamo namo rekonstrukcijos Gardino gatvėje.
Vis dėlto savivaldybės tarnautojas pripažino, kad šis apleistas statinys – ne vienintelis Kalvarijoje. Jų yra ir buvusiame kareivinių miestelyje, ir kitose miesto dalyse. „Ne visi mūsų miesto žmonės išgali remontuoti savo būstą. Bet po truputį gyvenimo lygis kyla, daugėja ir statybų, ypač rekonstrukcijų”, – sakė architektas.
Paklaustas, ar jis gali įpareigoti pastatų savininkus susitvarkyti taip, kad statiniai nekeltų pavojaus, Šaučiūnas teigė, kad už pastatų ir įrenginių eksploatavimo taisyklių nesilaikymą savininkus gali ne tik įspėti, bet ir surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolą, pagal kurį administracinė komisija skirtų baudą. Tačiau kol kas niekam tokių sankcijų taikyta nebuvo.
Gyventojai tapo pelėsių įkaitais
Vakariniame Kalvarijos pakraštyje, ties keliu, vedančiu link tvenkinių, stovi aptrupėjęs pastatas. Liežuvis nesiverčia pavadinti jį gyvenamuoju.
„Kažkada namas priklausė plytinei, o dabar net nežinia kur jo savininkas. Girdėjau, kad kažkam namas parduotas, bet šeimininkas čia nepasirodė”, – LŽ pasakojo Regina prisistačiusi moteris. Anot jos, begriūvančiame statinyje dabar glaudžiasi keletas šeimų. Moteris pripažino, kad tvarkytis linkusios toli gražu ne visos, tačiau net ir norint tai padaryti nėra lengva.
„Gyvenu pirmame aukšte, visos mano kambarių sienos padengtos pelėsiu, kurio neįmanoma išnaikinti. Kai netoliese buvo iškasti tvenkiniai, pas mus po namu nuolat šlapia. Dėl to net nespėju perkloti grindų. Vis kalu tai plokštę, tai lentas, bet viskas supūva”, – guodėsi moteris.
Iš tiesų vos įžengus į šiuos namus iš karto tvokstelėja pelėsių kvapas. Į akis krinta pelėsiais pasidengusios sienos. Moteris sakė, kad mėgino jas apklijuoti tapetais su putų polistirolo pagrindu, tačiau ir šie supelijo. Pelyja ne tik sienos, grindys, pūva baldų apačios. Bjauraus kvapo prisigeria ir drabužiai.
„Kol namas buvo kūrenamas centralizuotai, čia dar buvo pakenčiama, bet tai buvo seniai. Dabar žiemomis šildomės kaip kas išmanome. Nuo nuolatinės drėgmės vis labiau sąnarius maudžia”.
Daugiabutis „vaiduoklis”
Dėl neprižiūrimų pastatų Kalvarijos valdininkai galėtų nubausti ir patys save. Prieš dvylika metų buvusios Marijampolės rajono savivaldybės vadovai puoselėjo viltis restauruoti dalį Kalvarijos karinio miestelio gyvenamųjų pastatų. Viename iš jų planavo įrengti jaukius butus iš svetur į Lietuvą grįžtantiems tremtiniams, politiniams kaliniams, būsto laukiantiems kalvarijiečiams. Tam iš valstybės bei savivaldybės biudžetų buvo skirta beveik 3 mln. litų.
Tačiau darbai liko užbaigti. Iki įkurtuvių trūko jau nedaug: tereikėjo atlikti vidaus apdailos darbus, sumontuoti santechnikos įrenginius. Apytiksliais skaičiavimais, šioms reikmėms dar reikėjo apie 1,7 mln. litų. Bet po administracinės reformos, panaikinus Marijampolės rajono savivaldybę ir pastatą perdavus naujai susikūrusiai Kalvarijos savivaldybei, pastaroji projekto netęsė. Tuo suspėjo pasinaudoti nesąžiningi kalvarijiečiai – kas norėjo, tas ėjo į nebaigtą įrengti gyvenamąjį namą ką nors pavogti. Taip pastato viduje nebeliko naujų durų, grindų, trūksta kanalizacijos, vandentiekio vamzdžių.
„Gal būtų pakakę kiekviename bute pastatyti po krosnelę, nes kaminai neišgriauti, ir žmonės mielai būtų sutikę tokiuose butuose gyventi. Tereikėjo pastatyti ūkinį pastatą malkoms”, – svarstė kalvarijiečiai stebėdamiesi, kad vėjais buvo paleistos milijoninės investicijos.
Ne vienas kalbintas šio miesto gyventojas mano, kad ir šio raudonų plytų mūro daugiabučio laukia toks pat likimas, kaip ir šalia jo buvusio kito beveik šimtamečio statinio. Prieš kelerius metus jis buvo parduotas tik truputį daugiau nei už 13 tūkst. litų. Dabar jo vietoje – beveik plynas laukas, o senovinės raudonos ir geltonos plytos, už kurias mokama net po litą, nukeliavo į Marijampolės privačias statybas.