Justinas Marcinkevičius: „Buvo galima girdėt, kaip žmonėms iš rankų krinta knyga”

Kūrybos vakare – anšlagas

Praėjusios savaitės antroje pusėje Palangoje viešėjęs gyvuoju literatūros klasiku vadinamas Justinas Marcinkevičius buvo priblokštas netikėto skaitytojų dėmesio.

„Klasikos projektų” organizuotame kūrybos vakare poetas išvydo seniai regėtą žiūrovų minią.

Gintaro muziejaus terasoje netilpę klausytojai susėdo ant žolės už rožyno. Pritrūko muziejuje esančių filharmonijos suolų. Žiūrovams iš muziejaus buvo pradėta nešti kėdes.

Muziejaus darbuotojai sakė, tokios žmonių eilės prie bilietų kasos dar nematę.

Poeto žodžio terasoje klausėsi per 500 žiūrovų. Dar keletas šimtų žmonių stoviniavo ar buvo įsitaisę atokiau ant žolyno.

Poetas prisipažino nesitikėjęs ir buvęs maloniai nustebintas, kad Palangoje būtų galima surinkti tiek žmonių nelengvam reginiui.

Menininkas negali būti saulėje

Savaitgalį kurorte praleidęs poetas mielai sutiko atsakyti į „Lietuvos ryto” klausimus.

– Minėjote, kad paskutinį kartą Palangoje buvote beveik prieš trejis metus. Nemėgstate poilsiauti prie jūros?

– Aš nesu Palangos vartotojas. Saulėje jau daugelį metų negaliu būti, todėl paplūdimiai manęs netraukia. Labai myliu parką, kurį iškeičiau į visą, ką Palanga dar turi gero ir gražaus.

Maloniausia man yra apniukusi diena. Tuomet išeinu pasivaikščioti ir prie jūros. Tačiau degintis saulėje man nevalia. Paskutinį kartą prieš saulę pliaže buvo apsinuoginęs prieš 40 metų.

Kaip kaimo vaikas visus žemės darbus dirbau, koks bebūtų oras. Tada būdamas prieš saulę nejaučiau jokio diskomforto.

Sulaukus trisdešimtmečio prasidėjo tokie sveikatos reiškiniai, su kuriais tuo metu gal ir nebuvo įmanoma kovoti. Dabar tikriausia ši alergija yra pagydoma, tačiau aš tam neturiu jokio poreikio.

– Kada Jūs ilsitės?

– Aš apskritai šiame gyvenime esu poilsiaujantis žmogus. Menininkui, ko gero, neegzistuoja poilsio sąvoka. Niekada nebuvau geležinės dienotvarkės žmogus. Aš gan laisvai elgiuosi su tuo laiku, kuris man skirtas.

Aš paprasčiausiai gyvenu, o man nežinant kažkas ten manyje dirba, renka, kaupia įspūdžius, stebisi jais, gretina, kažko ieško juose. Ir aš nežinau, kada tai bus panaudota, kada tie įspūdžiai pareikalaus išraiškos. Tai gali įvykti bet kada.

Kai reikėdavo, kai jausdavau, kad atėjo tas metas, aš galėdavau dirbti ir dieną, ir naktį. Taip atsitiko rašant dramą – poemą „Mindaugas”. Ji parašyta užsidarius Druskininkuose „Dainavos” sanatorijoje per 12 dienų neskiriant dienos nuo nakties.

Kai toks šišas pagauna, jam atiduodi viską. Gali aukoti bet kokį poilsį ir malonumą.

Mėgsta ramesnę aplinką

– Dabar madinga atostogauti svečiose, tolimose šalyse. Ar jums yra tekę pabuvoti kokiame užsienio kurorte?

– Per visą gyvenimą į poilsinę kelionę išvykti neteko. Anuomet tam nebuvo tokios mados. Dabar nebėra poreikio.

Pabėgti nuo savęs nėra galimybės. Nors tai būtų tolimiausias ir turtingiausias kurortas. Nemanau, kad koks nors triukšmingas kurortas kokioje Maljorkoje, ar kur kitur mane patrauktų.

Aš mėgčiau tylesnę, ramesnę aplinką. Randu ją iki šiol kaimo aplinkoje, žmonos tėviškėje Kėdainių rajone Labūnavoje. Žmonos tėvai mirę ir ten liko namelis.

– Kaip Jūs leidžiate laiką, tada kai nedirbate? Tarkim, kad ir šį savaitgalį Palangoje.

– Palangoje po pusryčių, kai dar mažai žmonių išeinu į parką ir suku ratus jo takeliais. Nors tai darau jau daugelį metų, parko planas man visą laiką būna netikėtas ir naujas. Jame man niekada nepabosta.

– Gal savo laiko dalį atiduodate kokiems nors pomėgiams?

– Jokio pomėgio neturiu. Negrybauju. Draugai bandė mane įtraukti į žvejybą. Nepavyko.

– Kiek Jūsų laiko atima skaitymas?

– Nė dienos nepraleidžiu neperskaitęs laikraščių. Tas įprotis liko dar nuo Atgimimo laikų, kai spauda ėmė daugiau dėmesio skirti tiems įvykiams, tikėjimui, vilčiai. Kai kultūrinių leidinių tiražai buvo milžiniški. Tuomet iš jų pasisemdavau atgaivos ir stiprybės.

Eilės gula į naują knygą

– Ar Jūs šiuo metu rašote?

– Vienas kitas eilėraštis išnyra, bet nieko didesnio neplanuoju. Dabar šiek tiek netikiu tokiu reikalingumu. Man regis, visuomenė yra pakankamai nutolusi nuo literatūros ir kultūros apskritai.

Šias sritis didžioji spauda yra išleidusi iš savo akiračio. Didžiausias įvykis tampa, kai Amerikos ledo arenoje lietuvis žaidėjas įmuša įvartį. Nutapė dailininkas paveikslą. Ar tai ne įvykis? Ar jo nebūtų galima pateikti lygiaverčiai su įvarčiu? Dabar laikraščiai pakankamai rašo apie sportą. Tiek pat vietos, ar net daugiau, galima būtų skirti ir kultūrai.

Man atrodo, kad spaudoje pasirodanti kultūros medžiaga yra perdaug selektyvi. Skiriama daugiau dėmesio vienai meninei krypčiai, meniniams ieškojimams, dabartinei problematikai, ji neatspindi realaus kultūrinio gyvenimo, tos gausos formų ir spalvų, kurios iš tikrųjų yra.

Spaudoje proteguojama iš esmės viena kryptis, kurios yra mažoka.

– Minėjote, kad kartkartėm gimsta eilėraščiai. Kiek Jūs jau turite sukaupę dar niekur neskelbtos kūrybos?

– Turiu 50 – 60 nespausdintų eilėraščių pluoštelį, kurie galėtų būti būsimos knygos kertiniu akmeniu. Tačiau aš labai neskubu. Neskiriu tiek dėmesio ir rūpesčio kūryba, kiek tam skirdavau anksčiau.

– Jūs prasitarėte, kad į Jūsų kūrybos vakarą Gintaro muziejuje susirinkę klausytojai Jus nustebino savo gausa. Ar tai nėra ženklas, kad naujoji knyga kaip tik yra laukiama?

– Ji dar turi užaugti. Knygų atsiradimą, kaip ir kūrybos vakarą, diktuoja poreikis. Anuomet esu atlikęs daug vakarų. Ko gero, Lietuvoje nedaug liko, pavyzdžiui, mokyklų, kuriose man nebūtų tekę skaityti savo eilėraščių. Tais laikais aš jaučiau, kad tai – prasminga, reikalinga kalba apie Lietuvą, apie tuos dalykus, kurie buvo gesinami, arba patys prigęsę.

Manau, kad dabar tai tapo tarsi nebereikalinga. Ypač Nepriklausomybės pradžioje, kai jau buvo galima girdėti, kaip žmonėms iš rankų krinta knyga.

Pirmiausia ji tapo brangi, žmonių pajamos buvo per menkos, kad ją įpirktų. Lietuvišką, originalią literatūrą nustelbė verstiniai bestseleriai.

Paskutiniu metu stebiu augantį literatūros poreikį. Šiemet jau turėjau didelius vakarus Šiauliuose filharmonijoje, Druskininkuose. Dabar štai – Palangoje.

– Kas Jus įkvepia paskutiniesiems eilėraščiams? Apie ką jie?

– Vienu žodžiu to nepasakysi. Aš šiek tiek oponuoju lengvo, blizgančio, turtingo gyvenimo siekiams, kada žmogus gali nusikalsti, nusileisti savo principams ir nueiti paskui pinigą.

– Aktyviai domitės šalies politiniais procesais. Kiek jie įtakoja Jūsų kūrybą?

– Aš labai išgyvenu nuo 1990 metų prasidėjusį ir tebesitęsiantį visuomenės susikaldymą, nuolatinį priešų ieškojimą. Tai turėjo įtakos, kad mano kūryboje atsirado netikėtai naujas žanras – šiek tiek satyrinės epigramos.

Visuomenė patikli pažadams

– Įvertindamas politinių skandalų kupinus praėjusius metus šalies prezidentas Valdas Adamkus buvo išsireiškęs, kad jam norėtųsi tuos metus išbraukti iš savo gyvenimo. Ar Jūs galvojate taip pat?

– Deja, nieko negali išbraukti net ir prezidentas.

Mano didesnioji gyvenimo dalis teko visai kitokiai politinei santvarkai ir ekonominiam gyvenimui. Aš manau, kad net ir gan blogi Lietuvos Respublikos metai socialine ir politine prasme yra geresni už tuos metus, kuriuos tekdavo išgyventi anais laikais.

Prisimenant praeitį dažniau išlieka šviesūs įvykiai, blogis užsimiršta. Visuomenė per greitai užmiršo sovietmečio realybę.

– Dabartinę politinę situaciją Seime pagimdė pati visuomenė. Skandaluose nugrimzdusią valdžią išsirinkome mes patys.

– Valdžią renka visuomenė, kuri dar yra nepatyrusi ir neatsispiria rinkiminiam spaudimui. Jis vyksta kiekvienos rinkiminės kampanijos metu, nesiskaitant su priemonėmis. Kada vis žadama ir žadama, pilama ir pilama. Žodžiais, saldainiais, arba ledais.

Sunku pasirinkti, kai esi šiek tiek nusivylęs vakarykščia diena, tuo kas buvo. Ir išgirsti kalbą, programą pilną pažadų. Neturėdamas politinės patirties pagalvoji, o gal iš tiesų įvyks taip, kaip šnekama.

– Nepriklausomoje Lietuvoje rinkimų buvo jau nemažai. Prie valstybės vairo jau stovėjo įvairios politinės jėgos, kurių pajėgumu jau buvo galima įsitikinti ne kartą. Ką Jūs patartumėte visuomenei?

– Ką nors patarti yra sunku. Reikėtų užsiugdyti kritiškesnį požiūrį į tikrovę ir į lozungus, kuriais ta tikrovė yra pateikiama. Kritiškesnio visuomenės požiūrio trūksta visose sferose, ne vien tik politiniame gyvenime. Jo trūksta ir kultūros vertybių atrankoje.

– Ar dabartinę politinę situaciją nesąlygojo tai, kad, kaip Jūs išsireiškėte, nepriklausomybės pradžioje tautai iš rankų krito knyga?

– Daug kas tuo metu buvo daroma paskubomis. Buvo uždarinėjamos kaimo bibliotekėlės, kultūros namai. Nyko menki kultūros židiniai miesteliuose. Viso šito pasėka – nusivylimas knyga ir kultūros formomis.

Galima tik pasidžiaugti, kad visa tai, atrodo, jau praeityje. Manau, kad dabar išgyvename gerą laikotarpį.

– Kodėl taip atsitiko?

-Tada labiau rūpėjo įsikibti už kažko gyvenime, įtvirtinti savo socialinį būvį. Surasti darbą, užsiėmimą. Surasti savo formą, kurioje žmogus galėtų tilpti. Tos formos ieškojimas ir iššaukia emigraciją.

Masinė emigracija, mano manymu, dabar yra bene pati aktualiausia Lietuvos problema. Gal dalis išvažiavusių lietuvių užsidirbę sugrįš. Bet tai, manau, bus menka dalis. Ar dabar, po Nepriklausomybės paskelbimo, daug grįžo Antrojo pasaulinio karo ir pokario emigracijos?

Norint, kad emigracija taptų daugiau ar mažiau valdoma, prognozuojama svarbiausia padėti žmogui neišvykti. Tai reiškia, tirpdyti žmonių nepasitenkinimo priežastis: atlyginimas, būstas, socialinė gerovė. Jei visą šitą valstybė gali, moka ir sugeba valdyti, tai ir išvykstančių bus kur kas mažiau.

Politikoje būtų užgęsęs

– Baigiantis iš pareigų atstatydinto Rolando Pakso prezidentavimui, kai suskaldytos visuomenės vienijimui reikėjo moralinio tautos autoriteto, nemažos visuomenės dalies akys krypo į Jus. Ar tuo metu būtumėt priėmę kvietimą kandidatuoti į šalies Prezidento postą?

– Aš manau, kad ne. Būčiau suabejojęs savo jėgomis. Aš nesu sutvertas tam. Nors labai išgyvenau, ir dabar išgyvenu visuomenės susiskaldymą, susipriešinimą, kuris vis, deja, dar nesibaigia. Tai vienas, tai kitas įvykis vis pažadina, prikelia tą priešpriešą.

Tačiau vien žodžių neužtenka, kad atliktum tą suvienijimo misiją. Tai yra didžiulis darbas, kuris turėtų remtis ir ekonomine bei politine duokle.

– Atgimimo metu Jūsų autoritetas buvo toks didelis, kad Nepriklausomybės pradžioje Jūs galėjote užimti bet kokį aukščiausią valstybės postą Lietuvoje. Jūs tuo nepasinaudojote, o politinį gyvenimą stebėjote iš šalies. Ar dabar nesigailite tuo metu nepasukęs į politiką?

– Atkūrus nepriklausomybę vienintelis mano politinis postas buvo gal porą metų trukusios ką tik įkurtos Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos nario pareigos. Prieš antruosius Seimo rinkimus buvau šnekinamas įvairių kairesnės ideologijos partijų.

Atsisakiau. Man atrodo, kad gyvenimo Seimo salėje nebūčiau ištvėręs. Nesigailiu, nes jei aš būčiau atsidūręs politikoje, seniai jau būčiau po žemele atsidūręs. Atvira širdimi būčiau kibęs į bevaisę ir beprasmę diskusiją, kuri nieko neduotų išskyrus tik nusivylimą ir apmaudą.

Manau, dėl šios priežasties Seime labai greitai sudegė amžinaatilsį profesorius Česlovas Kudaba, profesorius Kazimieras Antanavičius.

– Kaip Jums iš šalies atrodė pirmieji mūsų valstybės žingsniai?

– Mūsų valstybės pradžia buvo paremta sąjūdietiška retorika. Kitokios, tiesą sakant, mes ir nemokėjome. Pirmųjų įstatymų kūrimui tokios retorikos buvo maža. Prasidėjo nuolatinis įstatymų taisymas, pildymas.

Manau, pagrindinė mūsų užduotis, kurios nepajėgė įvykdyti mūsų valstybės institutai, vienos nuosavybės formos keitimas kita. Prasidėjo kolektyvinės, valstybinės nuosavybės keitimas privačia, asmenine nuosavybe. Tai yra didžiulis, sakyčiau, revoliucinis procesas. Tokia greita revoliucija mūsų valstybei buvo pražūtinga.

Nuosavybės valdymo formos keitimas sutapo su privatizacijos procesu ir viską komplikavo, sujaukė. Tą nuosavybę sunku atskirti iki šiol. Manau, ši revoliucija Lietuvoje vyksta skubotai. Prieškarinėje Lietuvoje Mykolo Krupavičiaus sumanyta žemės reforma vyko visą tarpukario laikotarpį ir liko nebaigta.

Tokia revoliucinė skuba gimdo nereikalingą įtampą visuomenėje. Dar daug nuosavybės yra užslėpta, pagrobta, pasisavinta, ar kitokiais būdais sunaikinta ir visą tai dabar gula ant valstybės pečių.

Nepriklausomybės pradžioje į valdžią atėję žmonės nebuvo pasiruošę šiam nuosavybės keitimo procesui.

Aš atsimenu, Sąjūdžio metais iniciatyvinėje grupėje buvo pasvarstymų, ką reikės daryti gavus valdžią. Buvo kalbama, kad prekių vitrinose pagausės, pinigų gausime daugiau, tačiau niekas nekalbėjo, iš kur visa tai atsiras. Maždaug taip mes Sąjūdžio taryboje sprendėme ekonominius klausimus.

Dabar žingsnis po žingsnio ta situacija yra taisoma, tačiau nereikalingiems valstybės vingiams praradome daug laiko ir žmonių.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.