Dailininkas Tadas Gutauskas mano, kad menas bet kam gali atverti akis. „Pavyzdžiui, verslininkas be kūrybiškumo, be fantazijos, be kitokio, originalaus požiūrio nieko nepasieks, nes visos tradicinės nišos jau užimtos”, – tikina jis. Todėl ir siūlo skaičiuoklį įsidėti kišenėn.
Vilniuje, šalia dviejų vienodų, dvyniais vadinamų, „Eikos” verslo centro pastatų, neseniai įsikūrė skaisčiai geltoni jų antrininkai – Tado Gutausko skulptūra „Dvyniai”. Kitą dieną atidengus kūrinį su žinomu skulptoriumi ir tapytoju susitinkame meno galerijoje „TaDas”, sostinės Užupio rajone. Menininkas šypsosi atverdamas sunkias duris su apvaliu it laivo kajutėje langu – vakar pristatytas didžiausias ir, kaip pats sako, ambicingiausias, jo gyvenime kūrinys, kuriuo tikisi sugriauti įprastą meno suvokimą.
Už modernią architektūrą
– Pranešime spaudai apie skulptūrą „Dvyniai” rašoma, kad tai – jūsų penkerių metų svajonė…
– Seniai norėjau sukurti didesnę skulptūrą ir pastatyti mieste. Tiesa, Europos parke yra kelios didelės, iki 5 metrų aukščio, mano skulptūros. Bet kad atsirastų mieste… Tai yra problema, nes investuotojai, kurie stato dangoraižius, deja, mąsto labai provincialiai. Jie mano, kad tereikia pastatyti pastatą, jį išnuomoti, gauti pelno, ir to užtenka. Jie visiškai negalvoja apie daugybę žmonių, kurie renkasi tame pastate. Kaip jie ten jaučiasi? Kuo tas statinys išskirtinis? Kuo atmosfera jame skiriasi nuo visų kitų?
Kai kurie nauji pastatai yra labai įdomūs. Aš už modernią architektūrą. Tačiau šalia pastatų turi rastis tam tikrų akcentų, nes tai sudaro unikalumo, originalumo įspūdį.
– Ką norėjote pasakyti savo „Dvyniais”?
– Na, skulptūra – ne knyga. Tai monumentalusis menas. Čia nesukursi istorijos apie meilę. Bet mano skulptūra įprasmina dvynių architektūrinį ansamblį – taip vadinami architekto Sauliaus Pamernecko sukurti du vienodi pastatai. Aš juos sužmoginau, paverčiau futuristinėmis žmonių figūromis. Pastatai yra pastatai, bet vis dėlto juose svarbiausia yra žmogus ir tai, kaip jis tuose pastatuose jaučiasi.
– Todėl ir pasirinkote tokią erdvę?
– Erdvė buvo labai įdomi, netradicinė. Man tai patinka. Jei būtų buvusi aikštė arba skveras, tada viskas aišku: va, skulptūra, šitaip galima ją apeiti, čia pastatyti suoliuką. Šiuo atveju vietos buvo gana nedaug.
Erdvė tuo ir įdomi, kad gana nestandartinė. Šalia skulptūros važiuos automobiliai, pro ją vaikščios žmonės. „Dvynių” aktualumas – tai, kad jie tampa organiška aplinkos dalimi. Skulptūra nėra vien dekoratyvus akcentas, kuris tiesiog stovi aptvertas tvorele. Ji įsilieja į aplinką, į gyvenimą. Prie jos gali vykti susitikimai ar pasimatymai. Esu tikras, kad po kurio laiko taip ir bus.
– Kaip gimė „Dvynių” idėja?
– Tiesiog man paskambino pažįstamas architektas ir patarė pateikti pasiūlymą, nes prie „Eikos” verslo centro norima pastatyti skulptūrą. Pasiūliau keletą idėjų, bet architektas išsirinko būtent šią. Ji iš tiesų geriausia, jau esu tuo įsitikinęs. „Dvyniai” – prasminga skulptūra. Ji plastiška, lenktų, secesiškų formų ir labai lengva. Tai tarsi atsvara sunkiems, monumentaliems plieno ir stiklo pastatams tamsiais stiklais.
Projektą miesto taryboje patvirtino keletas architektų. Jie pritarė, kad mieste tokių skulptūrų turi atsirasti, jei nenorime tapti provincialais, jei nenorime tiesiog pristatyti daug daug biurų bei daug daug automobilių stovėjimo aikštelių. Jei negalvosime apie kultūrą, apie aplinką, kurioje auga jauni žmonės, taip ir liksime užkampiu. Kol verslininkai pagaliau neįsidės skaičiuoklių į kišenes ir nepradės plačiau mąstyti. Arba konsultuotis su tais, kurie geriau tai išmano, kurie keliauja po pasaulį ir mato daugiau.
Manau, turėtų atsiverti akys. Žinoma, po sovietinio švietimo liko didžiulė spraga, nes apie meną buvo labai mažai kalbama. Mokyklose muzika ir dailė buvo patys nereikšmingiausi dalykai. O tai visiškas absurdas! Juk viskas yra susiję. Pavyzdžiui, verslininkas be kūrybiškumo, be fantazijos, be kitokio, originalaus požiūrio nieko nepasieks, nes visos tradicinės nišos jau užimtos.
Pasiilgo tapybos
– Kalbate apie meną apskritai, o esate ir skulptorius, ir tapytojas. Kuri meno rūšis artimesnė širdžiai?
– Abi vienodai. Niekada nė vienos neišskirsiu. Man skulptūra ir tapyba yra viena. Nors paprastai pasineriu į vieną kurią sritį ir labai pasiilgstu kitos. Pavyzdžiui, šiuo metu beveik netapau, dirbu vien su skulptūromis, todėl jau pasiilgau tapybos.
– Savo meną taikote interjere. Koks žmogus turi gerai jaustis jūsų sukurtoje aplinkoje?
– Toks kaip jūs.
– Koks – kaip aš?
– Bet koks žmogus. Visi turi gerai jaustis. Žinoma, visiems negali patikti mano stilius. Kai kas labai vertina prabangą, klasikinį stilių. Kaip menininkui man tai visai neįdomu. Juokinga, kad kažkas bando pabėgti nuo šiuolaikinio pasaulio, įsirengia tarsi urvą. Kičas, ir tiek.
– Kaip atrodo jūsų namai? Ar pats kūrėte interjerą?
– Šiuo klausimu aktyvesnė mano žmona. Aš rūpinuosi meniniais akcentais. O interjerui jau skirsiu daugiau dėmesio, nes pradėjau bendradarbiauti su viena italų bendrove. Kursiu Romoje ir Milane statomų butų aplinką. Bendrovė man duoda patalpas su baldais, o aš kuriu visa kita: kilimus, šviestuvus, paveikslus, akmens skulptūras. Šie daiktai tinka moderniems namams.
– Ar galėtumėte išskirti darbą, kuriuo labiausiai didžiuojatės?
– Neseniai atidengta skulptūra „Dvyniai”. Vienareikšmiškai. Tai svarbiausias darbas mano gyvenime. Pats ambicingiausias, naujoviškiausias. Siekiau pakeisti požiūrį į skulptūrą, meną. Tikiuosi, gal Vilniuje bus justi pagyvėjimas šioje srityje, o sostinė diktuos madą kitiems miestams.
Naktiniuose Čikagoje ir Tokijyje akį traukia apšviestos skulptūros. Nuostabus jausmas! Miestas nėra tuščias, nėra bedvasis. Skulptūros, ypač modernios, miestui suteikia prasmės, spalvos ir šilumos. Nėra malonu gyventi tik tarp plytų, cemento ir tinko.
Su museline meškere
– Daug dirbate – kuriate paveikslus, skulptūras, interjerą, tekstilės dirbinius. Ar lieka laiko laisvalaikiui, šeimai, draugams, atostogoms?
– Laiko lieka. Esu veiklus žmogus ir nemėgstu ilgai atostogauti. Šiemet turėjau devynias laisvas dienas ir jas praleidau Dzūkijoje. Žinoma, pailsėjau, bet po kurio laiko neberadau sau vietos. Norėjau ką nors veikti. Vaikštinėjau pasiėmęs muselinę meškerę.
– Keliauti nemėgstate?
– Kad savo parodas vežiodamas daug apkeliavau… Atostogauti labiausiai patinka Lietuvoje. Gal nuskambės keistai, bet į Turkiją visai nenoriu. Ką ten veikčiau? Gulėčiau ant smėlio? Aš Lietuvoje gimęs ir augęs, man čia gražu, čia jaučiuosi geriausiai. Atostogos – tai, kai gerai jautiesi. O aš įbrendu į Merkį, užmetu muselinę, pradedu svajoti, prisimenu vaikystę, ir naujos idėjos ima suktis galvoje.
– Ar per atostogas nenorite atsiriboti, užmiršti savo kūrybos?
– Nuo meno niekur nepabėgsi. Jei bėgčiau nuo meno, bėgčiau nuo savęs. O kurgi nuo savęs pabėgsiu?
– Jums tai nėra darbas?
– Ne, man tai yra gyvenimo džiaugsmas ir mano pašaukimas. Tai tikrai ne skambi frazė. Tiesiog taip yra. Tuo tikėjau nuo pat pradžių, nuo tada, kai buvau šešerių. Jau žinojau, kad būsiu dailininkas. Aišku, prisidėjo tai, kad augau menininkų šeimoje: tėvas – rašytojas ir dailininkas, mama – muzikė. Visada tikėjau, kad būsiu dailininkas. O kad galiu iš to gyventi, ir ačiū Dievui, gerai, pavyko vėliau. Nežinojau, kaip tai padaryti. Tik žinojau, kad noriu kurti, kursiu ir būsiu menininkas.
Idėjos – segtuve
– Įgyvendinote, kaip pats sakote, ambicingiausią projektą. Kas toliau?
– Tikiuosi, bus dar ambicingesnių. Idėjų turiu labai daug. Galėčiau parodyti visą segtuvą su projektų idėjomis. Gerai, kai idėjos kiek paguli. Taip jas patikrini. Juk kartais tie patys sumanymai po metų ar dvejų nebepatinka. Jei nori būti geras menininkas, turi nuolat analizuoti savo klaidas. Todėl jei ko nors neįgyvendinu, manau, gal tai nebuvo geriausia idėja, gal sugalvosiu kai ką įdomesnio, gal tą sumanymą dar transformuosiu.
Nežinau, kiek mano dabartinių idėjų materializuosis, bet planuoju Vilniuje pastatyti dar dvi gana dideles skulptūras. Tikiuosi, kad tai bus vis įdomiau ir reikalingiau.
– Ar nesiruošiate rengti parodų užsienyje?
– Esu jų surengęs apie šimtą. Užtenka, kiek galima! Man įdomiausia, kai kas nors nuperka kūrinį, ir jis keliauja tiesiai į namus, pastatus. Esu labai nusivylęs parodomis, nes kūrinių per jas išsinešama labai mažai. Kalbu ne apie komercinį aspektą, o apie savo kaip menininko jausmą. Surengti parodą – tai apsinuoginti, atverti sielą. Bet jei visus darbus iš jos parsiveži – apmaudu. Vadinasi, niekam jie taip nepatiko, kad užsinorėtų turėti.
– O ar einate į kitų menininkų parodas?
– Kartais einu, kai man įdomu.
– Koks menas, kokie kūrėjai jums patinka?
– Šiuolaikinis menas labiau akcentuoja teatrą. Akcijos, performansai, įvairūs filmukai – visa tai yra spektaklis. Man patinka ilgalaikis, išliekantis menas – nuo modernių skulptūrų pasaulio miestuose iki tapybos.
Kai kurie menininkai kuria vis tą patį ir ilgainiui pavargsta nuo savęs. Deja, tokių Lietuvoje yra daug. Mažai kūrėjų sugeba vis atsinaujinti. Kepa kūrinius tarsi bandeles. Tokius dailininkus vadinu amatininkais, o ne menininkais.
– Kaip manote, ar po penkiasdešimties metų jūsų menas dar bus vertinamas, suprantamas?
– Viena karta vertins, kita – ne. Sukasi laiko ratas ir įvairiausi užmiršti stiliai vėl grįžta, tik kiek kitokiomis formomis. Niekad nesistengiau būti pirmuosiuose puslapiuose. Menas – ne politika. Menininko darbas yra gana individualus. Sėdi sau, krapštaisi, kuri, ir atsiranda, kas tą meną supranta, įvertina. Pasitaiko ir tokių, kurie nevertina. Manau, taip ir turi būti. Natūralu.