Trylika metų dienraščio fotografu išdirbęs Jonas Staselis dabar fotografuoja žurnalams ir džiaugiasi, kad gali skirti daugiau laiko kūrybai.
Lietuvos spaudos fotografų klubui vadovaujantį J. Staselį į pajūrį atginė naujos klubo parodos organizavimo reikalai. Po konkurso „Lietuvos spaudos fotografija-2006” geriausi šalies fotografų darbai eksponuojami Palangoje, restorane „Livonia”.
Kodėl susibūrėte į klubą?
Viskas prasidėjo nuo neoficialaus susibėgimo, kuris vadinosi „Canon” klubu. Mat dauguma Lietuvos fotografų dirba šios kompanijos fotoaparatais. Susitikdavome su kolegomis vasarą prie kokio ežerėlio, bendraudavome gurkšnodami alų. Kol kartą nusprendėme savo susitikimus įprasminti. Suvažiavome fotografuoti Šventosios, o jau kitą dieną surengėme akcijos parodą. Po to ir nusprendėme registruoti organizaciją.
Kiek fotografų vienijate šiuo metu?
Klubo veikloje aktyviai dalyvauja apie 60 Lietuvos spaudos fotografų profesionalų.
Ar fotografijos konkursuose dalyvauja klaipėdiečiai?
Paskutiniajame konkurse dalyvavo keli Klaipėdos fotografai. Daug kas kuklinasi, kad neturi gerų nuotraukų. Bet aš manau, kad tai daugiau tinginystės reikalas. Štai šitą vaikiną, – Jonas atsisuka į „Vakarų ekspreso” fotografą Algirdą Kubaitį, – paskutinėmis dienomis „prigriebiau” telefonu. Reikia nuoširdžiai prisėsti prie archyvo ir tada tikrai ką nors surasi.
Kaip vertinate Lietuvos spaudos fotografijos lygį?
Sunku atsakyti vienareikšmiškai. Atsimenu, prieš keletą metų lankiausi Prancūzijos spaudos fotografijos festivalyje. Vežiausi parodyti porą mūsų konkurso fotoalbumų. Ten buvo suvažiavę elitiniai fotografai iš viso pasaulio ir džiugu, kad kai kurie iš jų jau buvo matę mūsų leidinį. Užsienio kolegų vertinimas buvo labai įdomus: „Jūsų fotografijos kitokios”, – išgirdau. Jie savo konkursų fotografijose pripratę matyti karo vaizdus, kraują. Galbūt tai yra nešančioji spaudos fotografijos dalis, bet mes džiaugiamės, kad Lietuvoje nėra tiek blogio, todėl mūsų fotografija turi savitą veidą.
Kokia yra auksinio kadro kaina?
Gyvenimas. Reikia paaukoti gyvenimą. Mano galva, tie žmonės, kurie sugeba gyventi su spaudos fotografais, verti vadintis šventaisiais. Tai iš tikrųjų atima daug laiko, energijos, minčių. Tu turi atiduoti labai daug savęs. Štai vasarą, per alinantį karštį, visą pusdienį stovi saulėje laukdamas kokio žmogaus. Tai nėra lengva, bet tu negali griūti kaip garbės kuopos kareivis. Kareivis griūva vienas iš kuopos, o tu esi vienas iš vieno.
Yra tekę ką nors pražiopsoti?
Visų pirma – asmeninį gyvenimą, o kalbant apie darbą… Tai žmogiška, nes negali visada visko matyti. Tačiau vienas pagrindinių gero spaudos fotografo bruožų – numatyti įvykius.
Dėl kokio kadro išliejote daugiausiai prakaito?
Nervines ląsteles sugadinusių kadrų buvo be galo daug. Bet paprastai įtampos momentu rankos nedreba – jos pradeda drebėti tada, kai viskas baigiasi. Kartą už kioskelio laukiau, kol prie savo mašinos pasirodys su teisėsauga susijęs susikompromitavęs valdininkas. Jis buvo poliklinikoje prasitęsti nedarbingumo, kad nebūtų apkaltintas. Vos jo nepražiopsojau – kai staiga pamačiau ateinant, greitai išbėgau iš už kioskelio ir ėmiau fotografuoti. Jis krūptelėjo: turbūt pamanė, kad šaudysiu… Situacija ne iš maloniųjų.
O vienas iš klasikinių atvejų nutiko prieš gerą dešimtį metų. Iš teismo Vilniuje į Panevėžį buvo vežami kaliniai. Buvo toks susitarimas, kad jie šalia Vilniaus, kažkur laukuose, galės susitikti su giminaičiais. Man atrodo, saugumas tai užfiksavo, bet mes atvykome, kai artimieji buvo jau išvežti. Buvo likę tik kaliniai ir „Aro” pareigūnai. Prisėlinome, tačiau jie stovėjo maždaug už 200 metrų: fotografine prasme tai labai toli, bet dar įmanoma nufotografuoti. Padariau keletą kadrų, bet su kolega surizikavome prieiti arčiau. Eidami šlaitu staiga pamatėme link mūsų atbėgančius kaukėtus pareigūnus su automatais. Mano ūgis yra beveik du metrai, bet pareigūnai buvo aukštesni už mane, ir priešintis buvo beviltiška. Mus abu iškratė, apšvietė visas juostas, bet rytojaus laikraštyje nuotrauka buvo. Tik neklauskit, kaip tai įvyko – tegu tai lieka maža kūrybine paslaptimi.
Daugelį spaudos fotografų sieja keista aplinkybė: nors Jūsų profesija reikalauja didelio operatyvumo, neturite vairuotojo pažymėjimo…
Taip susiklostė, kad nuo namų iki darbo man niekada gyvenime nereikėdavo eiti ilgiau nei 15 minučių. Dabar man iki redakcijos – mažiau nei 5 minutės kelio pėstute. Gyventi be mašinos – dalis meno. Štai Ramūnas Danisevičius, kuris per visą mūsų fotografijos konkurso istoriją yra pelnęs daugiausiai apdovanojimų, taip pat nevairuoja.
„Nesu pasirengusi fotografuoti žmogų”
Jauna fotomenininkė Joana Deltuvaitė – viena jauniausių Lietuvos fotomenininkų sąjungos narių – vieną po kito skina laurus meninės fotografijos srityje. Klaipėdietė, po studijų Vilniaus dailės akademijoje įsikūrusi sostinėje, šiuo metu yra pasinėrusi į Hamburge laimėtą savo projektą: Joana užsienio miestuose fotografuoja skvoterių namus.
Koks buvo Jūsų pirmasis fotoaparatas?
Pradėjau fotografuoti paauglystėje, senu tėvų fotoaparatu „Zenit”. Dabar dirbu jau ketvirtuoju savo fotoaparatu.
Jus vadina buities fotografe…
Daugiausia fotografuoju buitį. Taip susiklostė, kad studijų metais tekdavo dažnai keisti gyvenamąją aplinką. Nuomodavausi tai vieną, tai kitą butą. Pradėjau ją fiksuoti.
Kodėl Jūsų fotografijose nėra žmonių?
Dar nesijaučiu pasirengusi fotografuoti žmogų. Tam reikia subręsti. Be to, fotografuojant aplinką, tavęs neįpareigoja nei laikas, nei bendravimas.
Fotografijoje mane traukia vonios ir virtuvės. Pavyzdžiui, fotografavau vonios kambaryje sudėtas kosmetikos priemones. Tame bute gyvenau aš ir dar trys merginos, todėl vonioje kosmetikos buvo labai daug. Žinojau, kad greitai reikės išsikraustyti, ir ėmiau fotografuoti.
Iš pradžių fotografavau iš toliau. Vėliau pradėjau artinti vaizdą ir pastebėjau įdomių dalykų. Parduotuvių lentynose gražiai atrodantys buteliukai mūsų vonioje jau buvo apsinešę plaukais ir dulkėmis, purvini.
Ką fotografavote paskutiniu metu?
Pavasarį Hamburge buvo pristatyti fotomenininkai iš Anglijos, Vokietijos ir Lietuvos. Mane ir dar du lietuvius fotografus pristatė garsus fotografas R. Požerskis. Mano projektas „Skvoterių namai” ir laimėjo finansavimą.
Neseniai grįžau iš Amsterdamo – fotografuoju skvoterių gyvenimą, jų buitį. Skvoteriais vadinami tokie žmonės (daugiausia jaunimas), kurie neteisėtai apsigyvena tuščiuose namuose, kol jų nesuseka ir neišvaro. Parsivežiau nemažai nuotraukų. Taip pat jau dirbau Londone, o šį mėnesį dar važiuosiu į Berlyną.
Ar Jums patinka fotografuoti asmenines šventes, pavyzdžiui, gimtadienius, vestuves?
Nelabai… Bet tenka tai daryti, dažnai – tiesiog iš pareigos giminaičiams.
Kaip jaučiatės, kai fotografuoja Jus?
O, labai blogai! Negaliu to pakęsti. Turbūt taip yra visiems fotografams. Turiu labai mažai savo nuotraukų.
Ar pažiūrėjusi į nuotrauką be autoriaus pavardės galite atspėti, kieno ji: vyro ar moters?
Iš moterų fotografijų sklinda švelnumas, jose yra poezijos. Tačiau dabartinės fotografės imasi ir tokių temų, kurios laikomos priimtinomis tik vyrams, ir tikrai sunku atskirti, kokios lyties autorius yra.
Ar norėtumėte išbandyti save spaudos fotografijoje?
Taip, norėčiau, būtų įdomu. Gal kada nors.
Dauguma Lietuvos fotomenininkų sąjungos narių – solidaus amžiaus pripažinti fotografijos meistrai. Kaip jaučiatės dalyvaudama jų susirinkimuose?
Gerai atsimenu vieną tokį susirinkimą: mano bendraamžių salėje buvo gal tik 5 procentai… Tai ką – sėdi sau gale ir tyli… Dar yra ko paklausyti. Tačiau bendrauti su vyresniais fotografais labai įdomu.
Ar dažnai parvažiuojate į Klaipėdą?
Gana dažnai, nes pasiilgstu miesto, mamos ir keleto tikrai gerų draugų. Po studijų planavau grįžti, bet nebežinau, galbūt liksiu Vilniuje. Klaipėda man pasidarė per mažas miestas. Tačiau džiugu pastebėti, kad dabar Klaipėdos kultūrinis gyvenimas labai atsigauna.