Pirmadienio rytą Lenkijos ir Slovakijos pasienyje plyšauja slovakiškas „Trečiojo baliaus” atitikmuo, linksmas raudonai balta liemene vilkintis barmenas plauna pakelės užeigos grindis, o virš jos durų kybo nenatūraliai persikreipęs išmatų spalvos Nukryžiuotasis.
Su kelionės drauge esame Tatrų papėdėje. Tai – dvi savaites truksiančios kelionės autostopu per Balkanus pradžia.
Galutinis mūsų tikslas – Stambulas, jį pasiekti planuojame kirsdamos Austriją, Slovėniją, Bosniją, Juodkalniją, Albaniją ir dalį Graikijos. Pakeliui ketiname sustoti įvairiuose Balkanų miestuose ir stebėti, kaip keičiasi gamta, namai, žmonės, jų papročiai, įpročiai, gyvenimas ir ką jie vieni apie kitus šneka.
Mūsų vairuotojai pasienyje nusprendė užkąsti, todėl turime laiko dairytis po užeigą. Joje slovakai prekiauja įvairiu į Tatrus kopiantiems „privalomu” maistu: „Tatrų” alumi, sūriais, dešromis ir saldumynais.
Slovakija – kalnų šalis, ir transportas per ją juda lėtai. Po trijų valandų 20-30 km/h greičiu slenkančiame sunkvežimyje sustabdome žemių ekologiniam ūkiui įkurti Slovakijoje ieškantį olandą. Jis prisimena Norvegijos naftos platformose susipažinęs su lietuviu Žydrūnu ir dviem prie jo seksualiai priekabiavusiomis lietuvėmis.
Sunkvežimių stovėjimo aikštelėje sutinkame suomę Johanną. Nuo vakaro vėsos skara apsisiautusi mergina viena keliauja autostopu į Kosovą. Visi jos daiktai – nedidelė rankinė ir prie jos pririšta tabaluojanti pora atsarginių batų.
Kitame pakelės restorane susipažįstame su Austrijoje stiklo konteinerių gamyba besiverčiančiais portugalu ir dviem ispanais. Atvažiavę į Graco miestą jie, pietietišku įpročiu, atsisveikindami tarpusavyje atsibučiuoja į abu skruostus.
Jau vėlu, todėl portugalo namuose liekame nakvoti. Sienos nukabinėtos paties verslininko akvarelėmis ir šeimos fotografijomis. Verslininkas sako gailisi vedęs, o pati geriausia šalis gyventi Europoje, anot jo, esanti Ispanija. Poryt jis ruošiasi į Milaną, o namie tyčia neturi televizoriaus.
Kitą dieną įvažiuojame į Balkanus. Slovėnija – vienintelė į ES įstojusi buvusios Jugoslavijos šalis. Bet sutiktiesiems slovėnams kažkodėl nepatinka, kai jų tėvynę pavadiname Balkanų valstybe.
Slovėnijoje iš tikrųjų nieko „balkaniško”, jei „balkaniška” yra tai, kas rodoma Emiro Kusturicos filmuose. Išoriškai Slovėnija panašesnė į Šiaurės Italiją ar Pietų Lenkiją nei į, tarkime, Bosniją. Vienas iš sustabdytų vairuotojų tvirtino, kad Slovėnija buvusi komunistinės Jugoslavijos „variklis”, o slovėnai – vienintelė iš tikrųjų dirbusi Jugoslavijos tauta.
Savo ruožtu slovėnų nemėgo mūsų sutikti kroatai ir bosniai. Kaip vėliau papasakos vienas kroatų vairuotojas, slovėnai, išstodami iš buvusios Jugoslavijos, atidavę serbams ginklus, su kuriais šie vėliau skerdę nepriklausomybės siekusius bosnius ir kroatus.
Į Liublianą atvažiuojame su Slovėnijos vengru, plepiu universiteto profesoriumi. Išgirstame pirmuosius Balkanų anekdotus, kurių stereotipiniai veikėjai bosniai yra geraširdžiai, bet nenuovokūs, o juodkalniečiai – didžiausi tinginiai. „Kodėl juodkalniečio kambaryje prie lovos visuomet stovi kėdė? – Nes atsikėlusiam iš lovos juodkalniečiui reikia pailsėti”.
Liublianoje pilna alų pliūrijančių austrų. Kainos, kaip ir pragyvenimo lygis, aukštesnės negu Lietuvoje, o daugelyje, ypač miesto centro, barų ir parduotuvių jau dabar galima atsiskaitinėti eurais. Gražą, tiesa, vis tiek gausite Slovėnijos taleriais.
Už beveik tris litus (200 talerių) Liublianos centre galima valandai pasiskolinti „valdišką” dviratį, slovėnišką Artūro Zuoko oranžinių atitikmenį. Pats miestas mažas (apie 200 tūkst. gyventojų), ir kompaktiškas.
Įdomi Liublianos dalis – Metelkovos rajonas, kuriame vyksta pankų koncertai ir veikia vietinė įžymybė: buvusio kalėjimo kamerose įrengtas „Celica” hostelis.
Metelkova anksčiau buvo komunistinės armijos miestelis, o armijai išsikrausčius, į ją ėmė keltis skvoteriais vadinami nelegalai. Dabar tikrųjų skvoterių jau beveik nebeliko (prieš juos kampaniją vykdo Liublianos savivaldybė), bet Metelkova gyvuoja.
Norintys pabendrauti vakarais renkasi į už „Celica” hostelio esančius Metelkova gatvės kiemus. Ten sėdima, stoviniuojama, šokama, svyruojama, vaidinama, dainuojama, glamonėjamasi, glebėsčiuojamasi, geriama, vaidinama, grojama, rūkoma ir dainuojama. Pasilinksminti ateina ne tik pankų, bet ir situaciją atitinkančiais marškinėliais persirengusių tarnautojų. Drauge su žmonėmis alų laka ir vienas kitas šuo.