Taip atsakė Andželina Džoli savo mamai, kai ši jos paklausė, kodėl animaciniame filmuke „Visa tiesa apie ryklį” dukra gavo įgarsinti „blogą žuvį”… Taip, Andželina tikriausiai teisi: pasaulis į ją nežiūri motiniškomis akimis. Tačiau nuo tada, kai Kambodžos našlaičių prieglaudoje jai ant rankų paguldė miegantį Medoksą, ji į pasaulį žiūri būtent taip.
Andželina, kodėl jūs sutikote filmuotis filme „Ponia ir ponas Smitai”?
Man padavė Saimono Kinbergo scenarijų tuo metu, kai aš bandžiau suprasti, kodėl abi mano santuokos žlugo, nors aš tekėjau iš meilės, o mano vyrai – puikūs žmonės (aktoriai Džonis li Mileris ir Bilis Bobas Torntonas). Smitai taip pat tuokėsi iš meilės, bet po kurio laiko vienas kito nebedomino. Dėmesy sugrįžo tik tuomet, kai abu gavo užduotį nužudyti vienas kitą. Aš pagalvojau: jeigu interpretuotume fabulą, šių samdomų žudikų vietoje lengvai galėtume įsivaizduoti daugybęs sutuoktinių, kuriems terūpi karjera, o vienam ant kito – nusispjaut. Pasakysiu sąžiningai: Džeinėje pamačiau save. Mane lyg žaibas trenkė. Aš supratau, kad tekėti reikia už bendraminčio. Už žmogaus, kuris žais mano komandoje.
Šis vaidmuo jums tapo savotiška psichoterapija?
Vaidindama ponią Smit, aš daug ką supratau. Kaip ir kitoms moterims, taip ir man svarbu jaustis stipriai. Buvo malonu vaidinti filme, kuriame stipri moteris ir stiprus vyras supranta, kad kartu jiems geriau negu pavieniui.
Jūsų šuolis iš 40-ojo namo aukšto atrodė įspūdingai.
Taigi. Kai aš šokau pirmąkart, mano lietpaltis nukrito žemyn, ir aš pagalvojau: apačioje pilna žmonių, o aš – be kelnių.
Turite galvoje – be kelnių ar..?
Vilkėjau tokį gumotą drabužį, tad nejutau, kas nuo manęs nukrito, o kas ne.
Jūs nė kiek nenusileidote Bredui Pitui kaskadiniuose numeriuose.
Pitui buvo sunkiau nei man. Nors jis galėjo lengvai mane įveikti, jam teko apskaičiuoti savo jėgas taip, kad, vienas dalykas, atrodytų, jog kaunasi iš paskutiniųjų, o kitas – kad nesužeistų manęs. Galų gale mes ėmėme pasitikėti vienas kitu – kaip žmonės, kurie filmavimo aikštelėje vienas į kitą šaudo, o iš tikrųjų bijo kits kitą užgauti.
Ar jūs tikrai abejojote, jog susidorosite su šiuo vaidmeniu?
Anksčiau aš niekada nevaidinau komedijose ir maniau, kad nesu pakankamai žaisminga tokiam žanrui. Bredas Pitas nuolat mane juokino, padėjo atsipalaiduoti. Šiuo atžvilgiu jis gali konkuruoti su mano keturmečiu sūneliu Medoksu, kuris linskmina mane labiausiai iš visų.
Ar Medoksas suprato, kad Lola „Tiesoje apie ryklį” kalba jūsų balsu?
Jam, žinoma, buvo sunku patikėti. Užtat mano mama apipylė mane klausimais: kodėl jie davė tau įgarsinti blogą žuvį? Kodėl jie nepadarė tavęs angeliška žuvele? Tu gi Endži! (sutrumpintai iš vardo Andželina, kurio šaknis angliškai reiškia angelą. – Aut. past.)
Ir ką jūs atsakėte mamai?
Kad pasaulis nežiūri į mane motinos akimis.
Jums skaudus „blogos žuvies” įvaizdis, taip atkakaliai klijuojamas bulvarinės spaudos?
Ne. Mane ne taip lengva įžeisti.
Jūs visada buvote stipri mergaitė?
Ne, ne. Aš tik pakankamai suaugau, kad neįsižeisčiau dėl kitų nuomonės apie mane. Aš neskaitau apkalbų. Žinau, kas iš tiesų darosi mano gyvenime. Visi, kurie jame dalyvauja, žino tiesą. Mane erzina kita – tas įkyrus atkaklumas, su kuriuo visi bando nufotografuoti mano sūnų, besisupantį ant sūpynių.
Jums pikta?
Ant ko pykti? Ant žmonių, kurie visuomenę bombarduoja antraštėmis „Bredas ir Andželina – draugai ar meilužiai?”? Ant jų negali pykti. Toks jų darbas. Tai gerai perkama. Mūsų gyvenimo paradoksas: visuomenės dėmesį prikausto visaine tai, kas turėtų prikaustyti. Esu laiminga, kad mano populiarumas leidžia man padaryti kai ką išties svarbaus, svarbesnio nei filmai. (2001 metais Andželina Džoli buvo paskirta Geros valios pasiuntine Jungtinėse Tautose pabėgėlių reikalams. – Aut. past.)
Paskutinį mėnesį jūs praleidote Pakistane ir Siera-Leonėje. Kas jus labiausiai nustebino šiose šalyse?
Mane šokiravo tai, ką mačiau: tose vietose kenčia milijonai žmonių. Aš nesijaučiau esanti ypatinga: mes visi trokštame teisingumo ir siekiame galimybės gyventi visavertį gyvenimą. Mes taip pat tikimės, kad jei pateksime į bėdą, kas nors mums padės. Siera Leonėje aš buvau Reinbo centre, kurį seksualinio išnaudojimo aukoms įkūrė Jungtinės Karalystės tarptautinių santykių departamentas. Man taip norėtųsi, kad moterys nežinotų, kas tai yra prievarta.
Kokiu tikslu jūs lankėtės Pakistane?
Pakistano teritorijoje iki šiol yra pusketvirto milijono Afganistano pabėgėlių, daug vaikų. Jiems reikalinga medicinos pagalba, jiems reikia mokytis. Mes negalime jų palikti likimo valiai.
Jūs imatės didžiulės atsakomybės. Kaip pati jaučiatės šia prasme?
Aš labai nervinuosi kalbėdama viešai, nes žodis turi didelę galią, ir aš bijau netyčia pakenkti.
Kokią įtaką jūsų gyvenimui padarė Geros valios pasiuntinės vaidmuo?
Nuo tada, kai ėmiau gyventi dėl kitų žmonių, jaučiuosi daug laimingesnė. Susitikimai su pabėgėliais labai pagerino mano dvasios būklę. Šie tvirti žmonės patyrė baisių sunkumų, bet išsaugojo dvasią. Jie tapo mano herojais.
Per pastaruosius keletą metų jūs nuėjote ilgą kelią nuo išlepinto Holivudo vaiko su tatuiruotėmis ir istorijomis apie penių žalojimą iki subrendusios moters.
Man trisdešimt metų ir aš esu motina. Motinystė labai smarkiai mane paveikė. Aš supratau, kad nebeturiu teisės savęs naikinti – gerti, vartoti narkotikus arba maudytis depreijoje.
Ką patartumėte jaunuoliams, kurie neįvertina gyvenimo duotų galimybių?
Aš neturiu atsakymo į klausimą, kuris žmogus kuo konkrečiai turėtų užsiimti. Aš pati noriu rūpintis pasaulio problemomis. Man patinka kautis už geresnį gyvenimą. Kovotojos dvasia manyje pasireiškė dar jaunystėje, kai aš nenutuokiau, už ką turiu kautis. Ir aš kovojau pati su savimi ne už gyvenimą, o už mirtį. Tapusi motina aš supratau, koks brangus tas gyvenimas, o susitikusi su pabėgėliais pajutau dėkingumą už tai, kad turiu ką duoti valgyti savo sūnui, kad turiu stogą irš galvos ir galimybę nugyventi ilgą gyvenimą.
Medoksą įsivaikinote po to, kai apsilankėte Kambodžos našlaičių prieglaudoje. Kaip tai atsitiko?
Jūs nepatikėsite, tačiau Medoksas mano gyvenime buvo pirmas vaikas, kurį aš paėmiau ant rankų. Anksčiau aš su vaikais nebendraudavau. Jauna buvau pernelyg pankrok, kad kas nors patikėtų man savo atžalą. O jeigu kas pasiūlydavo palaikyti mažylį ant rankų, aš atsisakydavau. Kai prieglaudoje man ant rankų paguldė miegantį Medoksą, aš išsiganadau, kad jis štai atsibus ir ims verkti. Bet jis atmerkė akytes, ilgai žiūrėjo į mane ir tada nusišypsojo. Aš irgi jam nusišypsojau, ir tą akimirką man pasirodė, kad mes vienas kitam galime suteikti laimės. Štai taip aš radau savo sūnų. Jis tapo mano geriausiu draugu. Kai filmuojuosi, aš taip nekantrauju, kada ateis pietų pertrauka, kad galėčiau pasimatyti su sūneliu. Aš niekada net neįtariau, kad bendravimas su Medoksu man teiks tiek daug malonumo.
Jūs dažnai vežatės jį kartu į keliones?
Beveik visada. Kelionės ruoša mums tapo mėgstamiausiu ritualu. Medoksas jau ima suprasti, kuo aš užsiimu. Neseniai kažkas jį paklausė apie Afriką, ir jis atsakė: „Afrika – tai ten, kur dirba mano mama”.
Ar ketinate įsivaikinti dar vieną mažylį?
Aš kalbėjausi su Medoksu apie tai. Jis norėtų broliuko iš Afrikos. Mes ten praleidžiame daug laiko, dažnai lankomės vaikų namuose. Jeigu Medoksas sutiks brolį ar seserį, tai bus nuostabu.
Kalbama, kad po šaunios lakūnės vaidmens filme „Padangių kapitonas ir ateities pasaulis” jūs nusipirkote lėktuvą ir įsigijote piloto teises.
Aš pažadėjau sūnui, kad išmoksiu skraidyti. Kas pažadėta, reikia tesėti.
Kas jūsų laukia ateityje?
Filmavimasis Roberto de Niro dramoje „Geras agentas” – ponios Vilson vaidmuo. Jos vyrą Džeimsą Vilsoną vaidins Metas Deimonas. (Tai Jeilio universiteto auklėtinio, tapusio CŽV agentu ir vadovavusio kontražvalgybos padaliniui istorija. – Aut. pats.) Bet gali būti, kad aš pasitrauksiu iš kino verslo, nes jis labai dramatiškas: studijų vaidai, režisierių kautynės dėl scenarijų, ginčai, koks turi būti galutinis filmo variantas… Aš geriau daugiau laiko skirsiu Geros valios pasiuntinės misijai ir savo vaikui.
Medoksas turi sesę
Praėjusią savaitę pasklido gandai, kad Andželina nešioja Bredo Pito kūdikį, mat buvo pastebėta perkanti kūdikių drabužėlių. Paaiškėjo, jog ji įsivaikino antrą kartą. Hadošas Halefomas, Etiopijos įvaikinimo agentūros vadovas, vakar sakė: „Biurokratinis darbas atliktas. Mis Andželinos prašymą buvo sutikta patenkinti praėjusią savaitę. Visi darbai baigti, tad šeima gali pasiimti vaiką kada tik panorės”.
Hadošas pasakojo, kad potencialūs tėvai turi atitikti dešimt sąlygų. „Dvi svarbiausios – materialinės galimybės ir problemų su teisėsauga nebuvimas. Nors Džoli ir filmų žvaigždė, jai taikomi tokie pat reikalavimai, kaip ir kitiems.” Žurnalas „Peoples” praneša, kad Andželina savo mergaitę, kurios tėvai mirė nuo AIDS, pavadino Zahara Marley Džoli.
„Vakarų ekspresas”