Rugsėjo mėnesį Raselas Krou (Rassel Crowe) atsisės į teisiamųjų suolą. Neseniai jis, pagautas įniršio, vienam Niujorko viešbučio tarnautojui paleido į veidą telefoną.
Nors šis pokalbis įvyko iki to nemalonaus incidento, pirmasis klausimas buvo būtent apie siautulingą charakterį, kuriuo garsėja šis aktorius.
Holivude jus vadina australų maištininku. Kodėl?
Turbūt todėl, kad aš nežaidžiu pagal jų taisykles. Man patinka gyventi Sidnėjuje ir aš nenoriu kraustytis į Los Andželą. Aš draugauju su daugeliu aktorių ir režisierių, bet man nepatinka spausti rankas žmonėms, kurių aš nepažįstu ir kurie man nesimpatingi, vien už tai, kad jie – prodiuseriai arba kino studijų savininkai. Aš niekada nesifilmuosiu makaronų nei drabužių reklamoje, kaip tai padarė Džordžas Klūnis. Ir apskritai teisingiau mane būtų vadinti maištininku iš Naujosios Zelandijos – mat būtent ten aš gimiau.
Vaikystėje svajote apie aktorystę?
Taip. Pirmą vaidmenį suvaidinau, kai buvau vos šešerių. Tėvai manimi labai didžiavosi. Kai sukako 18-a, aš išsikrausčiau į Australiją, kad padaryčiau karjerą šou verlse. Pasakysiu atvirai: iš pradžių buvo labai sunku. Man teko netgi groti gitara gatvėje ir laukti, kada praeiviai man numes porą grašių. Dirbau ir oficiantu. Atsimenu, kurį laiką turėjau į darbą eiti skirtigais batais: vienas buvo juoda, kitas – raudonas. Reikalas tas, kad juodi batai man buvo kaip tik, o raudoni – maži, ir kai iš manęs pavogė vieną juodą batą, nusprendžiau, kad jau geriau avėti bent vieną tinkamą batą, kad nors vienos kojos nespaustų. Naujų batų nusipirkti negalėjau. Dabar juokinga, o tada, suprantate, juokas neėmė. Nepaisant nieko, aš vis vaikščiojau į peržiūras, kol galų gale ėmiau gauti vaidmenis spektakliuose ir miuzikluose. Australų kine debiutavau 1990 metais filme „Kryžkelės”, o 1995 ekranuose pasirodė „Greitas ir negyvas”, kuriame vaidinau su Šeron Stoun.
Girdėjau, kad ir vėl ruošiatės į rankas imti gitarą, o kiną kuriam laikui atidėti į šoną?
Aš labai mėgstu muziką. Muzikuoju nuo vaikystės. Bet aš nenoriu iš to uždirbti pinigus, todėl bet kas gali „parsipumpuoti” mano dainas iš interneto už dyką. Kino palikti nesiruošiu. Dabar į ekranus išeina mano naujas filmas „Boksininkas”, kuriame aš vaidinu Džimą Bredoką – boksininką, kuris 20 amžiaus 4-ajame dešimtmetyje, būdamas naujokas, laimėjo prieš Vokietijos čempioną. Kita vertus, kai dirbu, visada žinau, kad aš esu aš, o personažas yra personažas. Kai filmavimas tądien baigiasi, pastarasis lieka aikštelėje, o aš einu namo.
Namie jūsų laukia žmona ir sūnus. Jūsų antroji pusė taip pat susijusi su šou verslu?
Taip, Danielė – profesionali dainininkė, dabar ji Sidnėjuje įrašinėja naują albumą. 2003 metais, gruodžio 21, mums gimė sūnus, jį pavadinome Čarlzu. Jis labai greitai auga ir jau pradeda užsiiminėti joga kartu su savo mama. O pramogauja taip – ima Danielos mobilųjį telefoną ir išmeta pro langą. Žodžiu, visas į mane – irgi maištininkas.
Mėgstate žiūrėti savo filmus?
Ne, tai nuobodus užsiėmimas. Laisvalaikį leidžiu tik su žmona ir sūnumi. Man labai patinka būti vyru ir tėvu. Mes einame su Čarliu pasivaikščioti, aš skaitau jam knygutes, mes kartu žaidžiam. Būsiu labai laiminga, jei po kiek laiko Čarlis sulauks broliuko ar sesytės.
„Vakarų ekspresas”