Pigių kompiuterinių animacinių filmukų eroje retai kada eterio laiko skiriama rankų darbo kūriniams. Ypatingą vietą tarp jų užima plastilininiai filmukai. Jie kitokie. Iš pažiūros gana nerangūs herojai neįmanomoje plastilininėje erdvėje atlieka stulbinančius judesio stebuklus.
Kiekvienas plastilininio žmogelio mostelėjimas – vienintelis ir nepakartojamas, pajaustas milimetro tikslumu. Dešimt minučių veiksmo slepia metų ar dar ilgesnį darbą.
Lietuvoje pirmuosius profesionalius plastilininius filmukus sukūrė klaipėdietis Saulius Tamokaitis. Jis šio meno mokėsi pas legendinį rusų animatorių Garį Bardiną.
Su Sauliumi kalbėjomės apie keistą, neįtikėtinos kantrybės reikalaujantį pomėgį ir jo dovanojamus džiaugsmus.
– Kada pradėjote domėtis plastilinine animacija?
– Pamenu, kai man buvo 16 metų, tėtis technikume filmuodavo darbuotojus. Kartą, kai pats vaikščiojau su kamera, vienas žmogus paklausė, ar aš kuriu filmus. Atsakiau, kad ne. Jis paklausė, gal tada aš kuriu animacinius filmukus. Tuomet atsakiau, kad didesnės nesąmonės net neįsivaizduoju, juk aš net nemoku piešti.
Kai mokiausi Žemės ūkio akademijoje, kartu su kino mėgėjų būreliu sumanėme kurti vaidybinį filmą „Zombių valanda” apie „kirvius” dėstytojus ir žioplus studentus. Kadangi filmuoti reikėdavo rytais, retas kuris pasirodydavo darbe. Tada ir pagalvojau, kad jei niekas nenori sunkiai dirbti, pamėginsiu daryti lėles. Padariau vieną, pamačiau, kad gerai sekasi. Taip ir pradėjau.
– Kur sėmėtės plastilininės animacijos paslapčių?
– Apie 1990 metus nuvažiavau į Lietuvos kino studiją prašyti pagalbos. Buvau priėjęs tokią ribą, kai man reikėjo žinių. Nebebuvo įdomu kurti, norėjau geriau valdyti savo lėles.
Pamenu ten manęs paklausė, kur mokausi. Atsakiau, kad Žemės ūkio akademijoje. Pasijuokė iš manęs ir pasakė, kad niekuo negali padėti. Supykau ir grįžau namo.
Grįžęs sukūriau filmuką „Bermudų trikampis”, kuriame kalbama apie Lietuvos ekologines problemas. Trikampį sudaro Ignalina, Jonava ir Mažeikiai.
Su tuo filmuku vėl nuvažiavau į Lietuvos kino studiją. Direktorius pažiūrėjo, nusprendė, kad neblogas. Paprašiau Gario Bardino adreso, nes noriu pas jį mokytis. Pradėjo iš manęs juoktis, paklausė, ar aš viso proto, nes sumaniau važiuoti pas legendinį animatorių. Manė, kad jis net nekalbės su manimi.
Iš vieno maskviečio animatoriaus gavau G. Bardino adresą ir pats paskambinau prašytis į mokinius. Pamenu, kad atsiliepusi jo žmona pasakė, kad turėtų nekilti jokių problemų. Kai paskambinau antrą kartą, atsiliepė pats Bardinas. Tik spėjau pasakyti savo vardą, o jis jau klausė, kada atvažiuosiu į Maskvą.
– Ko mokėtės pas Garį Bardiną?
– Tai – mano paslaptis (juokiasi). Garis Bardinas perdavė man savo žinias, patikėjo plastilininės animacijos paslaptis. Kai mokiausi, pas jį tuo pačiu metu mokėsi dar vienas vaikinas iš Rusijos gilumos. Ir per tuos dvejus metus aš nė karto jo nepamačiau.
Su Gariu Bardinu ir dabar kartais pabendraujame.
– Kiek iš viso esate sukūręs filmukų?
– Tikslaus skaičiaus negaliu pasakyti. Apie dvidešimt. Teko dalyvauti įvairiuose festivaliuose. Du kartus mano filmukai buvo pristatyti tarptautiniame jaunųjų Europos animatorių konkurse Prancūzijoje. Ten kiekvieną kartą atrenkami ir pakviečiami 60 animatorių.
1996 metais sukurtas „Bėglys” – pirmasis profesionalus pilnametražis animacinis filmas Lietuvoje. Jis dalyvavo tarptautiniuose kino festivaliuose Švedijoje, Kijeve, Vilniuje.
Pirmąjį plastilininės animacijos filmuką Lietuvoje sukūriau dar 1987 metais Lietuvos kelių policijos prašymu. Jis vadinosi „Ateivių nuotykiai žemėje” – tai buvo ir mano diplominis darbas.
Paskutinį filmuką „Liūnas” kūrėme 1999 – 2001 metais. Po šio filmuko nusivyliau Lietuvos kino studija, nes po trejų metų darbo negavome žadėtų pinigų.
– Ar dabar kuriate?
– Dabar nieko nekuriu ir sakiau, kad nebekursiu. Nėra lėšų. Pirmiausia turiu išlaikyti šeimą ir normaliai jaustis.
Jei kada nors kursiu, tai tik namie ir savo malonumui. Nes kurti vis dėlto norisi.
– Kas labiausiai žavi kuriant plastilininį filmuką?
– Labiausiai patinka pats herojų atgaivinimas ir pirmoji peržiūra. Filme yra kitas gyvenimas. Ne kiekvienas gali tai suprasti. Kažkada su operatoriumi svarstėme, kad animatorius yra netinkamas apibūdinimas mano atliekamam darbui. Animatorius turėtų vadintis kažkaip kitaip. Animatorius yra tas pats, kaip aktorius, tik jo niekas nemato. Žmonės mato jo vaidybą, perkeltą į lėlę.
Siela įdedama į lėlę. Kiekvieną judesį reikia apgalvoti. O juk lėlė atlieka ne vieną judesį – ji merkia akį, sukasi ir kelia ranką vienu metu. Turi viską tiksliai apskaičiuoti, kad judesių greitis būtų vienodas ir logiškas.
– Kaip Jūs, kaip plastilininių filmukų kūrėjas, vertinate kompiuterinius ir animacinius pieštus ranka filmukus?
– Kompiuteriniai yra pigūs ir greitai padaromi. Jie be jokios gyvybės.
Ranka piešti animaciniai filmukai spinduliuoja šilumą, jie malonūs.
Tačiau pieštiniai filmukai gimsta lengviau nei plastilininiai. Jiems visada filmuojamas juodraštis, kurį peržiūrėjus taisomos klaidos. Jei detalė šokinėja, nutrinama tai, kas nereikalinga. Jei kas nors nesiderina – galima įdėti kelis papildomus piešinukus.
Plastilininėje animacijoje juodraščių nėra. Nieko neįterpsi ir nieko nepakeisi. Viską reikia padaryti be galo tiksliai. Privalu apskaičiuoti kiekvieną judesį.
– Kaip įsivaizduojate tobulą plastilininį filmuką?
– Idealus toks, kokį galėčiau sukurti turėdamas pakankamai lėšų ir galimybių. Visam pasauliui seilė ištįstų.
Sukurčiau tokį, kuriame lėlė iš ekrano žvelgtų kaip gyvas žmogus. Herojai atrodytų kaip gyvi. Norėčiau dirbti su didesnėmis lėlėmis. Bet netgi mažos yra labai sunkios, nes viduje – metalo konstrukcijos. Jei įmontuočiau varikliuką – būtų robotai (juokiasi).
– Koks Jūsų filmukas labiausiai patinka Jums pačiam?
– Tas, kuris dar nesukurtas.