Filipinuose viskuo pasirūpina Dievas

Pusmetį jaunimo visuomeninėje organizacijoje dirbęs lietuvis stebėjosi, kad studentai ten nepraleidžia nė vienos paskaitos, tačiau kitur vėluoja net kelias valandas

Buvęs jaunimo organizacijos „Aiesec Lietuva“ prezidentas Mindaugas Šestilo beveik pusę metų praleido Filipinuose, kur ne tik konsultavo ir padėjo dirbti šios šalies „Aiesec“ padalinių nariams, patyrė daug nuotykių, bet ir tapo beveik nepažįstamos šeimos vaiko krikštatėviu.

Pirmas įspūdis išgąsdino

Vos atvykusį į šalies sostinę Manilą M.Šestilo pasitiko chaosas, triukšmas, neįprastas karštis, įkyrus žmonių dėmesys. „Iš pradžių jaučiausi siaubingai, bet buvo įdomu“, – kalbėjo Vytauto Didžiojo universitete psichologijos studijas baigęs vaikinas.

„Darbas nebuvo intensyvus, todėl turėjau daug laiko pažinti šalį“, – džiaugėsi M.Šestilo. Jį stebino atsainus filipiniečių požiūris į darbą. „Sutardavome susitikti tam tikrą valandą, o jie ateidavo porą valandų pavėlavę ir susėdę ne dirbdavo, o šnekėdavosi tarpusavyje ar siuntinėdavo draugams SMS žinutes. Galiausiai nuspręsdavo, kad viską galima atlikti kitą dieną ir išsiskirstydavo. Taigi tai, ką Lietuvoje padarydavom per dieną, ten užtrukdavo savaitę“, – sakė 25-erių metų Mindaugas, pastebėjęs, kad Filipinuose žmonės gyvena labai atsipalaidavę ir dėl nieko nesirūpina.

Jei baltaodis – vadinasi, amerikietis Džo

Vaikinas stebėjosi, kad Filipinuose studentai labai rimtai žiūri į studijas, nepraleidžia nė vienos paskaitos. Šioje šalyje studijuoti gali tik turtingieji, kadangi visi universitetai yra privatūs ir semestro mokslo kaina siekia apie 8000 litų.

„Universitetuose įrengtos moderniausios laboratorijos, tačiau studijų krūvis labai didelis“, – pasakojo Mindaugas.

Jis Filipinuose buvo vienas aukščiausių žmonių – 180 centimetrų. „Pilname žmonių traukinyje atsistodavau ir per visų galvas puikiai galėjau matyti kitą traukinio galą“, – sakė Mindaugas. Daug aplinkinių dėmesio jis susilaukdavo ne tik dėl aukšto ūgio, bet ir dėl to, kad yra baltaodis.

„Pamatę mane filipiniečiai angliškai rėkdavo „Sveikas, Džo!“. Jiems atrodė, kad visi baltaodžiai yra amerikiečiai, o visų amerikiečių vardai yra Džo“, – pasakojo buvęs organizacijos „Aiesec Lietuva“ prezidentas, kuriam gatvėje moterys piršosi tikėdamos, kad tada jos galėtų išvažiuoti gyventi kitur.

Vargšai prausiasi kibiruose

M.Šestilo pasakojo, kad Filipinuose labai didelis skirtumas tarp turtingųjų ir vargšų, kurie sudaro 80 proc. visų gyventojų. „Aš bendravau su studentais, o jie buvo turtingi, taigi negalėjau atsistebėti tuo, kad jie visi turi savo vairuotojus, visų namuose triūsia tarnaitės. Keista buvo ir skurdžių kvartaluose, į kuriuos Lietuvoje būtų pavojinga eiti, tuo tarpu ten žmonės džiaugiasi tuo, ką turi, ir yra be galo draugiški“, – kalbėjo vaikinas.

Skurdžiausi filipiniečiai gyvena medinėse lūšnose ir prausiasi kibiruose. Kai kurie žmonės ten nesinaudoja net tualetiniu popieriumi. Prie tualeto bakelio pritaisytos žarnelės apsiprausti arba stovi kibirėliai su samteliais. „Laimė, man tokiu „malonumu“ neteko pasinaudoti“, – sakė Mindaugas.

Filipiniečiams labai svarbus bendravimas su šeima, sekmadienis jiems yra šeimos diena.

Koplyčios – net parduotuvėse

Mindaugas Kalėdas sutiko kartu su filipiniečių šeima, kuri per šią šventę visuomet važiuoja į vargšų kvartalus, jiems dalija dovanėles. „Ten viena šeima manęs paprašė tapti jų vaiko krikštatėviu. Man tai atrodo ypatingas dalykas, todėl nenorėjau sutikti, bet buvau įspėtas, jog atsisakymas reikštų nelaimės linkėjimą vaikui. Mūsų buvo net 5 krikštatėviai“, – sakė M.Šestilo.

Vaikiną stebino ir vietinių gyventojų, kurių dauguma yra katalikai, pamaldumas. „Kiekvieną sekmadienį jie eina į bažnyčią, persižegnoja prieš valgydami, lipdami į mašiną, pravažiavę kryžių ar bažnyčią. Kai kurios paskaitos, konferencijos prasideda malda“, – pasakojo Mindaugas.

Filipinuose koplyčios yra įrengtos net ir universitetuose bei didžiuosiuose prekybos centruose. Net organizuodami konferencijas ar renginius „Aiesec“ organizacijos nariai nelabai kuo rūpindavosi ir sakydavo „Dievas viskuo pasirūpins“.

Per Vėlines – linksmybės kapinėse

Lietuvės nuolat skrudinasi soliariumuose, norėdamos būti kuo rudesnės, tuo tarpu filipiniečiai stengiasi neįdegti ir naudoja odą balinantį kremą.

Jiems jau būna šalta, kai oras atvėsta iki 26 laipsnių šilumos, tada jie išsitraukia megztinius. „Filipiniečiams taip pat didžiulis džiaugsmas užsidėti šaliką ir pirštines. Vienas mano draugas nusipirko šaliką, todėl specialiai važiavo į netoliese esančius kalnus, kur temperatūra – apie 16 laipsnių, kad galėtų pasidžiaugti šaliku“, – juokėsi Mindaugas.

Jaunuoliui Filipinuose teko sutikti Vėlines, kurios čia yra džiaugsminga šventė. „Žmonės į kapines atsiveža televizorius, radiją, valgo, žaidžia kortom, linksminasi, ten ir nakvoja. O turtuoliai kapinėse turi dviejų aukštų namus, kurių pirmajame yra palaidoti žmonės, o į antrąjį aukštą kartais atvažiuoja pagyventi kaip į vasarnamį“, – stebėjosi Mindaugas.

Delikatesas – ančiukas

Vaikinas filipiniečius apibūdina kaip daug valgančią ir dainuojančią tautą. „Geras vakarėlis yra tas, kuriame skaniai ir daug prisivalgei ir dainavai karaokė“, – sakė M.Šestilo.

Jam teko ragauti ir filipinietiško delikateso „Baliut“. Tai – penkiolikos dienų, iš kiaušinio dar neišsiritęs išvirtas ančiukas. „Prakrapštai lukštą, išgeri sultis ir ten matai ančiuką. Valgai jį ir jauti kauliukus, mėsytę. Buvo beprotiškai šlykštu, daugiau jo niekada neragaučiau. „Baliut“ ten toks populiarus kaip pas mus bulvių traškučiai“, – pasakojo vaikinas.

Kelionės ant autobuso stogo

Filipinuose žymiai intensyvesnis eismas negu Lietuvoje, tačiau Mindaugas tvirtina, kad ten lengviau vairuoti, nes vairuotojai mandagesni. „Buvo keista pačiam vairuoti, nes raudonas šviesoforo signalas tik rekomenduoja sustoti, o jei stabdo mašiną policininkas be jokios transporto priemonės, taip pat nebūtina sustoti – jis niekaip negalėtų tavęs pasivyti. Ten galioja viena taisyklė – pypsėti prieš kiekvieną posūkį, dėl to gatvėse labai triukšminga“, – pasakojo Mindaugas.

Keliauti po Filipinus jam ne kartą teko ir viešuoju transportu – sėdint ant autobuso stogo. „Tie autobusai buvo seni, be langų, ir atrodė, kad jie tuoj tuoj subyrės. Vairuotojai lekia labai greitai, jiems nesvarbu ar posūkis, ar kalnai, greičio vis tiek nesulėtina“, – prisiminė per pusmetį tolimoje šalyje daug patyręs vaikinas.

Tapo pagrobimo liudininku

Vienas nemaloniausių įspūdžių iš Filipinų Mindaugui – prieš grįžimą pamatytas nusikaltimas. „Su draugais ėjome ir matėme, kaip iš klubo išėjo ir į mašiną įsėdo vyrai, kuriuos užpuolė trise“, – buvo šokiruotas Mindaugas.

Šis nemalonus atsitikimas nepakeitė vaikino nuomonės apie pačią šalį. „Važiuodamas galvojau – pabūsiu ir grįšiu, tačiau šią šalį įsimylėjau. Man ji patiko žymiai labiau negu visų išsvajotosios Amerika ar Anglija, kur taip pat esu lankęsis. Po kelionės pakeičiau savo požiūrį į daug ką, pradėjau labiau vertinti tai, ką turiu. Džiaugiuosi, kad turiu valgio, esu sveikas, nes pamačiau, kiek daug žmonių nė to neturi, o vis vien moka džiaugtis gyvenimu“, – sakė Mindaugas.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Laisvalaikis su žyma , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.