Susiruošėme į marias plaukti sekmadienį iš ryto.
Gąsdino vėjas
Penktadienį „Klaipėdoje” paskelbta tai dienai orų prognozė pajūrio žvejams buvo palyginti palanki: nepastovus debesuotumas.
Rytą vietomis gali trumpai palyti. Vėjas rytų, pietryčių, silpnas, dieną pietvakarių, vakarų, srovė iš marių.
Tiesa, išgirdę sekmadienį 6 valandą Vilniaus radijo pranešimą, kad pūs šiaurės krypčių vėjas, suklusome: kuri prognozė tikslesnė? Tuo labiau kad šiaurės vėjas – ne žvejų draugas.
Kai aštuntą valandą plaukėme mariomis, tapo aišku, kad Vilniaus radijas buvo tikslesnis: vėjas iš šiaurės, tiesa, labai silpnas, o srovė – iš jūros.
Žvejai turi būti optimistai, tikėti savo sėkme, bet neprarasti ir realybės jausmo. Neramino vėjo kryptis.
Dreifuojančių valčių prie Kiaulės Nugaros nedaug, vadinasi, sterkai čia nekimba. Žvejojančiųjų matėsi tolokai, beveik prie Alksnynės.
Smagiai kibo
Mes sustojome savo vietoje už buvusios povandeninių laivų bazės, bet prie poligono krantų. Valties vadas Mečislovas tą rajoną mėgsta ir niekuomet jo neaplenkia.
Į vandenį sumetėme devynias dugnines su sliekais ir žiobrio (iš namų atsivežėme) porcijomis.
Oras malonus žvejybai. Saulutė slepiasi už debesų, nekaršta, vėjas silpnas, gaivinantis, pučia į nugarą. Marios ramios, lygios, srovė iš jūros pakankama. Žodžiu, trūksta tik vieno: kibimo. Jo, beje, reikėjo palaukti.
Pirmasis laimikis teko Mečislovui. Karšis, padoraus svorio. Po to į pagalbą pasikvietė Antanas. Jo karšis (iš akies) buvo beveik dviejų kilogramų. Nuotaika nebloga. Dar tik vienuolikta valanda, o jau kimba.
Rekordiniu greičiu (o gal per 10-15 minučių) tris žuvis (du karšius ir žiobrį) ištraukė ir trečiasis įgulos narys – šių eilučių autorius.
Pro mus praplaukė gerų pažįstamų valtis ir sustojo maždaug už 250 metrų. Buvo malonu stebėti, kaip jos įgula ėmėsi darbo: su graibštu kėlė į valtį laimikį. Vėliau mobiliuoju telefonu susisiekę sužinojome, kad vyrai sužvejojo karšių ir vieną kitą padorų ešerį.
Dugninės lyg šulinyje
O mariose ėmė keistis oras. Gerokai sustiprėjo šiaurys. Marios subangavo. Ypač tai jautėme mes, esantys poligono pakrantėje.
Dugninių viršūnėlės lingavo, sunku buvo suprasti, kada jos signalizuoja apie tikrą kibimą. Įkyrus stiprokas vėjas vertė griebtis šimtasiūlės. Kibimą kaip ranką nuėmė. Sliekų beveik neatakavo. Jie dažniausiai tapo smulkmės grobiu.
Nebeiškentę supimo ir nekibimo pasukome prie nerijos krantų. Laikrodis rodė tik 15 valandą. Tai pats kibimo metas. Deja, ir šioje vietoje niekas masalu nesidomėjo.
Namo lyg ir ankstoka grįžti. Todėl nuplaukėme Kiaulės Nugaros link ir sustojome prie laidų. Nieko džiuginančio nepranašavo aplinka. Šiaurys nerimo, srovė silpnėjo, valtys dingo.
Tai ir atsitiko. Mūsų dugninės tylėjo, lyg būtų šulinyje. Nė vieno krustelėjimo, sliekų irgi nereikėjo keisti, nes jie niekam nerūpėjo.
Laukti nebebuvo prasmės, žvejo orumas neleido. Grįžome palyginti su kukliu kraičiu.
Lauksime ešerių
Dar kartą įsitikinome, kad šiaurės vėjo nepergudrausi, malonių nesulauksi. Ypač kai jis yra pakankamai stiprus.
Tiesa, jei šiaurys silpnas, yra srovė, galima šiokios tokios sėkmės tikėtis. Tai patvirtino ir šis sekmadienis; kibo maždaug iki 13 valandos.
Beje, grįžus teko kalbėtis krante su žveju, kuris tą dieną meškeriojo nuo 6 valandos. Jis iki 11 valandos sėkmingai gaudė žiobrius. „Pakilus vėjui, – sakė žvejys, – pasukau link kranto, nes nebekibo.”
„Specai” dejuoja, kad retokai mariose bepagauna sterkų: jie nebesidomi spalvotais guminukais. Manoma, kad jie jau paliko marias.
Sterkų dar prisiviliojama Nemuno dambose. Ten ir lydekos kimba.
Skundžiasi muselininkai. Minijoje nusekęs vanduo, sunku ir padorią vietą surasti. Tiesa, dar kai kur įgudę šios žvejybos specialistai „sučiumpa” vieną kitą šapalą. Reikia kantrybės, išmonės.
„Aisės” žvejai praėjusį šeštadienį jūroje gaudė menkes. Į namus tušti negrįžo. Kibo vakare saulei leidžiantis.
Marių žvejai nekantriai laukia ešerių tuntų. Tos žuvys dažniausiai pasirodo rugpjūčio viduryje. Kiek čia to laiko ir beliko.