Šią vasarą Vilniaus savivaldybė ėmė dirbti tarsi nekilnojamojo turto bendrovė
Vilniaus savivaldybė deklaruoja, kad perkamus pastatus panaudos visuomenės reikmėms. Tačiau miesto Bendrasis planas dar nepatvirtintas, neaiški teritorijų paskirtis, įsigytiems statiniams reikia milijoninių ar net milijardinių investicijų.
Kai kurių politikų įsitikinimu, Bendrasis miesto planas atsiras prieš pat dabartinės kadencijos pabaigą, o rūpesčiai dėl įsigyto turto ir atsakomybė prieš miestiečius slėgs jau kitos kadencijos politikų pečius.
Išpirks Sporto rūmus
Iki rugsėjo 1 dienos turi būti parengtas sostinės teritorijos aplink Vilniaus koncertų ir sporto rūmus (toliau – Sporto rūmai) plėtros planas. Taip pat iki rugsėjo 1 dienos turi būti susitarta dėl sąlygų su UAB „Ūkio banko investicine grupe” (toliau – ŪBIG) išpirkti Sporto rūmus. Savivaldybė jau deklaravo, kad pirkinio kaina negali viršyti 25 mln. litų.
Pasiekti susitarimai bus užfiksuoti dvejose sutartyse: sutartyje dėl teritorijos išvystymo ir jos infrastruktūros sukūrimo bei Sporto rūmų pastato pirkimo-pardavimo.
Susitarė su verslininkais
2004 metų rugpjūtį Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija už 6,2 mln. litų pardavė konfederacijai priklausiusį 59 proc. Vilniaus koncertų ir sporto rūmų akcijų paketą. Šį sandorį finansavo „Ūkio banko investicinė grupė”. Vėliau sandoriu domėjosi prokuratūra, Vilniaus savivaldybė prašė sandorį pripažinti negaliojančiu, nes ji turėjo 1 proc. akcijų ir galėjo pasinaudoti pirmumo teise išpirkti kitas. Tačiau, kaip paaiškino Vilniaus miesto tarybos narys Olegas Gluchovas, savivaldybė neturėjo informacijos ir akcijų išpirkti nespėjo.
2005 metų pradžioje Vilniaus miesto savivaldybė pranešė sieksianti išpirkti Sporto rūmus iš ŪBIG atstovaujančios bendrovės, tačiau ŪBIG, kartu su partneriais rengusi Sporto rūmų bei „Žalgirio” stadiono komplekso rekonstrukcijos koncepciją, tuomet pareiškė neplanuojanti parduoti rūmų sostinės savivaldybei. Juolab panašų projektą bendrovė rengė ir jau vykdo Minske – pavasarį Baltarusijos sostinėje pradėjo statyti sporto ir pramogų kompleksą.
Tačiau birželį Vilniaus savivaldybė su verslininkais vis dėlto susitarė, o taryba pritarė išpirkti Sporto rūmus bei savivaldybės kompetencijos ribose tarpininkauti, kad bendrovei ŪBIG būtų priskirta laisva valstybinė žemė, reikalinga komplekso infrastruktūrai. Tai susitarime vadinama bendradarbiavimu plėtojant teritoriją.
Nugriauti neleis statusas
Sostinės taryba balsuoja už tai, kad būtų perkami nekilnojamojo turto objektai, tačiau vargu ar žino, ką su jais veiks. Kultūros paveldo departamento (KPD) Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba Vilniaus sporto rūmus spėjo įrašyti į Kultūros vertybių registrą. Pastatą siūloma saugoti regioninės reikšmės lygiu. Vertinimo tarybos narių dauguma patvirtino Sporto rūmų teritoriją – 5,2 hektaro.
Savivaldybė praneša, kad dabartinį rūmų pastatą planuoja rekonstruoti arba vietoj jo pastatyti daugiafunkcį kultūros centrą. „Sprendimas Sporto rūmus pripažinti saugotinu objektu priimtas skubotai, spaudžiant į kampą savivaldybę persvarstyti ketinimus išpirkti pastatą iš privačių savininkų ir pritaikyti miesto visuomenės reikmėms”, – sako Vilniaus miesto mero pavaduotojas Vitas Karčiauskas.
Sostinės valdžia tikina esanti pasirengusi atvirai tartis su miesto visuomene. Pagirtina nuostata, tačiau planuodama už 25 mln. litų išpirkti Sporto rūmus savivaldybė su vilniečiais nesitarė.
KPD sprendimas saugoti rūmus pasirodė tuo pat metu, kaip ir savivaldybės ketinimas juos išpirkti. Taigi kyla ir kitokių abejonių – ar ne pernelyg gerai sekasi ŪBIG pelningai atsikratyti pastato, kurį bus privalu saugoti?
Panaši istorija
Panašiai klostosi ir Profesinių sąjungų rūmų ant Tauro kalno istorija: iš pradžių jie pateko į verslininkų rankas, vėliau savivaldybė pareiškė norą juos išpirkti. 2004 metais vieną rūmų dalį verslininkai įsigijo už 6,7 mln., kitą šiais metais – už 19 mln. litų. Kol kas savivaldybės tarybos nariams pastato išpirkimo kaina neįvardyta. Registrų centro vertinimu, Profsąjungų rūmų vertė – beveik 40 mln. litų. Savivaldybė deklaruoja, kad jie reikalingi Tautos namams įrengti.
Miesto tarybos narys Vidmantas Martikonis šypsosi prisimindamas, kaip patraukliai buvo pateikta idėja: „Meras Artūras Zuokas apeliavo į Joną Basanavičių ir Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Pritrenkianti ekvilibristika”. Pastatų pirkimo bumą jis vadina chaotišku.
Medinukas Užupyje
Į reikalo esmę neįsigilinusius oponentus nuginkluoja Vilniaus savivaldybės rūpinimasis medine miesto architektūra ir parengta medinės architektūros paveldo apsaugos strategijos įgyvendinimo programa. Ja remiantis nutarta iš gyventojų išpirkti vieną medinės architektūros paminklą – namą Polocko g. Nr. 52. „Kadangi iš visų saugotinų medinių pastatų šis namas yra prasčiausios būklės, o jame esančių būstų šeimininkai neturi lėšų remontui, Vilniaus taryba nusprendė išpirkti tų žmonių butus. Pastate jų yra penki: vienas priklauso savivaldybei, kiti – privatizuoti. Tai vienas pirmųjų vertingų namų, kuris bus restauruotas įgyvendinant miesto medinės architektūros paveldo apsaugos programą”, – rašoma savivaldybės pranešime spaudai.
Tačiau tiems, kurie žino problemą ne paviršutiniškai, iš karto kyla klausimas: ar Vilniaus savivaldybė ketina išpirkti ir kitus 200 į saugotinos medinės architektūros sąrašą įtrauktų objektų? Kodėl, parengus atitinkamas sąlygas, jie nesiūlomi verslininkams? Gal ir medinės architektūros programa sparčiau suktųsi?
Gali reguliuoti
Ir kalbinti politikai, ir architektai urbanistai tvirtina, jog savivaldybei nebūtina pirkti nekilnojamojo turto siekiant, kad jis tenkintų visuomenės poreikius. Vilniaus tarybos narys Martikonis teigia, jog statinių ir teritorijų paskirtį savivaldybė gali reguliuoti išduodama projektavimo sąlygas, statybos leidimus. „Ne tik gali, bet ir privalo”, – patikslina jis.
Miesto plėtros departamento direktoriaus pavaduotojas Linas Sinkevičius taip pat sako, kad sklypų ir statinių paskirtį departamentas gali reguliuoti išduodamas projektavimo sąlygas. Žinoma, jos turi atitikti kitus bendrus planavimo dokumentus – bendrąjį miesto ar detalųjį sklypo planus.
Pastatai – dar ne kultūra
Laisvosios rinkos instituto eksperto Giedriaus Kadziausko nuomone, nuolat akcentuojami visuomenės poreikiai tėra iliuzija: „Kokie tie poreikiai yra iš tiesų – niekad nesibaigianti diskusija. Be to, sudaromas tikrumo įvaizdis: jeigu pastatai bus savivaldybės, jie tenkins visuomenės poreikius, jei privatūs – ne. Tai iliuzija. Skelbiant kultūros projektų konkursus, viešuosius pirkimus atsiranda tie, kurie efektyviausiai gali suteikti paslaugas. Akcentas į pastatus neatitinka realių visuomenės reikmių”.
Ekspertas priminė „Siemens” arenos istoriją. „Pripažinta, kad arenos veikla nuostolinga ir ją tenka finansuoti. Savivaldybė nevaldys Sporto ar Profsąjungų rūmų. Vadinasi, jų veiklai organizuoti reikės operatoriaus. Taigi rūmus vis tiek valdys privačios rankos. Bet jos sieks išskirtinių sąlygų, gal ir finansavimo”, – konkurencijos požiūriu ydingą perspektyvą įžvelgė ekspertas.
Apibendrindamas jis pridūrė, kad savivaldybės projektai, susiję su nekilnojamuoju turtu, gana painūs, netikslingi ir rizikingi: „Miglotas teisinis pagrindas ir pagrįstumas. Verslininkams derantis su valdžios institucija paskutinį žodį dažniausiai taria ji. Taip atsiranda korupcijos požiūriu neskaidrūs sprendimai”.