„Bet vos tik arbatos gurkšnis su pyragaičio trupiniais palietė gomurį, aš krūptelėjau ir suklusau – manyje vyko kažkas nepaprasto.” Paprastų dalykų įkvėptas nepaprastas Marselio Prusto (Marcel Proust, 1871-1922) romanų ciklas „Prarasto laiko beieškant” tik paskutinėmis rašytojo gyvenimo dienomis atnešė jam šlovę. Visas M. Prusto gyvenimas ir kūryba – tipiškas nepripažinto genijaus paveikslas.
Prancūzų rašytojas laikomas XX amžiaus klasiku. Grandiozinis ciklas iš septynių romanų buvo įvertintas amžininkų. M. Prustas užsikariavo literatūros moderno meistro, naujojo romano tipo kūrėjo vardą.
Jo romanų pasaulis, Paryžiaus aristokratijos gyvenimas, sukurtas kruopščiai: ryškios detalės, refleksinių vidinių monologų, gyvi portretai, jausmų ir prisiminimų nuolaužos sukuria tikrą tapybos efektą.
Rašė striptizo teatrui
Marselis Prustas gimė netoli Paryžiaus turtingoje buržua šeimoje. Jo tėvas – daktaras Adrijanas Prustas, motina Žana Veil buvo kilusi iš turtingos žydų šeimos. Likimas iš pradžių, kiek galėjo, tiek laimino savo išrinktąjį, vis atitolindamas laiką, kai jis paliks pasiturinčio snobo, besimaudančio tėvų meilume, tinginystėje ir permainingoje meilės paguodoje, sostą.
M. Prustas studijavo teisę Sorbonos universitete. Buvo nuolatinis prabangių Paryžiaus salonų lankytojas. Rašė straipsnius laikraščiams, ėmėsi vertimų, literatūrinės kūrybos, kai kuriuos kūrinius pradėdavo ir nebaigdavo. Dirbo teisininku.
Kai XX amžiaus pradžioje Paryžiaus dendis ir poetas grafas Monteskju de Fezansak atidarė pirmąjį pasaulyje striptizo teatrą, jaunasis M. Prustas jam ėmė rašyti libretus.
Iki trisdešimt penkerių metų M. Prustas gyveno nerūpestingą snobišką gyvenimą.
Tik kai liga prikaustė rašytoją prie lovos (jis sirgo astma), iš savo prisiminimų ėmė austi vaizduotės audinius. Rašytoją slaugė jo motina. Kai mirė abu tėvai, M. Prustas pasitraukė iš visuomeninio gyvenimo ir vienas užsidarė Paryžiaus bute, kur atsidavė rašymui. Rašytojas gyveno miegamajame: dienomis miegojo, naktimis rašė.
Trijų tūkstančių puslapių istorija „Prarasto laiko beieškant” (iš viso yra septyni romanai) atėmė iš rašytojo paskutiniuosius dešimt jo gyvenimo metų. Pirmąją dalį „Svano pusėje” jis išleido 1913 metais už savo pinigus, kadangi buvo finansiškai nepriklausomas.
Knyga sulaukė priešiškumo: ji buvo vadinama chaotiška. Antroji ciklo dalis pavėlavo dėl Pirmojo pasaulinio karo. Kitos knygos išgarsino M. Prustą visame pasaulyje. Knygos rankraštį rašytojas taisė iki pat savo mirties. Paskutinių knygos dalių jis nebespėjo užbaigti – mirė 1922 metų lapkritį. Paskutiniai ciklo „Prarasto laiko beieškant” romanai buvo išleisti jau po jo mirties.
Knyga, skirta Laikui
M. Prusto romanai priskiriami vadinamajai sunkiajai literatūrai. Jis buvo sąmonės srauto literatūroje pradininkas, iš jo mokėsi Džeimsas Džoisas, Virdžinija Vulf, Vladimiras Nabokovas. Paties M. Prusto mylimiausias poetas buvo Šarlis Bodleras.
Kai 1919 metais romanas „Žydinčių merginų pavėsyje” buvo apdovanotas Gonkurų premija, vienas po kito spaudoje pasirodė net dvidešimt septyni straipsniai apie jo kūrybą.
M. Prustas yra pareiškęs, kad literatūra turi teisę būti vien tik rašytojo vaizduotės išraišką, nesiejama su realybe, kurioje rašytojas gyvena. Jis išmokė skaityti istoriją nuo finalo, toliau stebint istorijos vidurį. M. Prustui būdinga ironija, groteskas, kurio, anot jo paties, turi būti kiekviename didesniame kūrinyje.
Rašytojas rašė ilgais sakiniais, kurie kartais tęsiasi net per kelis puslapius. Jis yra sakęs, kad iš pradžių numato visą kūrinio struktūrą ir jos laikosi. Būtent ilgi sakiniai gąsdino leidėjus ir nustatė juos prieš M. Prustą. „Gal esu labai bukas, bet negaliu suprasti, kuriems galams kažin koksai ponas ištisus trisdešimt puslapių prirašo, kaip atsigulęs vartosi lovoje. Bergždžiai suku sau galvą”, – rašė vienas. Tačiau kiti, iš pradžių M. Prustą peikę, vėliau jį gynė ir gyrė.
M. Prustas, leisdamas pirmąją knygą, reikalavo leidėjo septynių šimtų puslapių knygos, kurioje būtų kuo mažiau pastraipų, ir net dialogai būtų pradedami ne iš naujos eilutės.
„Prarasto laiko beieškant” herojų Marselį vaikystės prisiminimai užklumpa paragavus pyrago, pamirkyto arbatos puodelyje. Prisiminimai romane užima pagrindinę vietą. M. Prustas iš pradžių net manė pirmajam romano tomui skirti pavadinimą „Sodas arbatos puodelyje”.
Tačiau pagrindinis romano herojus yra Laikas. Jis turėjo parodyti kelią iš vaikystės rojaus sodų į pragarą. Savo kūrinį M. Prustas pradėjo ir pabaigė žodžiu „laikas”.