Plateliuose praeitą savaitę ežero bangas skrodė ne šiuolaikiškos valtys, o mediniai, iš vieno medžio kamieno skaptuoti luotai. Bendram projektui susivienijo medžio skulptoriai, Žemaitijos nacionalinis parkas bei Klaipėdos universitetas.
Nors projektui buvo skirti vos keli tūkstančiai litų, projekto rezultatas neįkainojamas – istorijos atkūrimas, gyvoji archeologija.
Žemaitijos nacionalinio parko etnografė Aldona Kuprelytė parašė projektą „Senieji Platelių luotai”, kurį trimis tūkstančiais litų parėmė Kultūros ministerija, Telšių miškų urėdija skyrė medžio. Tris savaites Plateliuose plušo Klaipėdos universiteto mokslinis darbuotojas Klaidas Perminas, tautodailininkai ir medžio skulptoriai Antanas Vaškys bei Vytautas Jaugėla. Jiems padėjo medžio meistrai Vytautas Blistrubis, Česlovas Taločka. Kalvis Algirdas Stankus nukaldino senovinių įrankių kopijas.
Tarp Pilies salos ir pusiasalio prieš keletą metų buvo rasti trys XV a. luotai, vienas jų eksponuojamas Lietuvos jūrų muziejuje. „Tokio laikotarpio luotų Lietuvoje daugiau nėra. Apskritai, Baltijos regiono šalyse mažai žinoma to laikotarpio luotų. Kodėl taip yra, neaišku. Nes luotai šiaip yra žinomi nuo akmens amžiaus iki XX a. vidurio. Rastieji luotai yra unikalūs ne tik dėl savo laikmečio, bet ir dydžiu bei niekur daugiau nematyta forma – užriestais galais”, – pasakojo K. Perminas.
Pagal rastųjų luotų brėžinius tiksliai išskaptuoti du luotai praeitą savaitę buvo išbandyti Platelių ežere. Ne tik meistrai, bet ir susirinkę smalsuoliai patyrė euforiją pamatę, kad luotai plaukia. K. Perminui nereikėjo vykdyti juokais pažadėto pažado, jei luotai neplauks, juos paskandinti, prikrovus akmenų. Beje, vienas Plateliuose rastųjų luotų toks ir buvo rastas. Matyt, meistrui jo darbas nepatikęs…
Naujieji luotai skiriasi techninėmis detalėmis ir dydžiu. Didesnysis, pasak žemaičių, trivalnesnis – stabilesnis.
Luotų dar laukia bandymai: bus stebimos jų greičio savybės, talpa, stabilumas, norima išbandyti juos nepalankiomis oro sąlygomis, nukeliauti atstumą nuo Platelių Pilies salos iki pusiasalio. K. Permino manymu, būtent šiuo maršrutu nuo pilies iki dvaro greičiausiai rastaisiais luotais buvo keliauta, pagal dekoratyvines detales jis sprendžia, kad jie turbūt priklausė ne paprastam žvejui, o dvarui.
Naujiesiems luotams skaptuoti buvo naudojami autentiški įrankiai: kirvukai, vedegos, kaltai. Meistrui A. Vaškiui tai buvo proga išbandyti savo surinktą didžiulę senovinių įrankių kolekciją. Iš viso projekto metu buvo naudota apie trisdešimt skirtingų instrumentų. Vienas luotas buvo skaptuojamas tik su autentiškais įrankiais, pasak meistro, šį net geriau pavyko padaryti nei kitą su šiuolaikiniais instrumentais.
A. Vaškys yra profesionalus medžio ir akmens skulptorius, turįs teisę restauruoti senovines bažnyčias. Meistras sakė jau dešimtmetį pats turėjęs idėjų pagaminti senovinį luotą – seniausią žinomą transporto priemonę. „Tame buvo romantizmo – atkurti senovę. Negalėjom improvizuoti, darėme tikslias luotų kopijas pagal brėžinius. Kas yra daręs, žino, kad kopijas yra sunkiau ir ilgiau padaryti nei originalų kūrinį”, – sakė meistras.
Galutinis rezultatas su kaupu pateisino meistrų viltis, mat buvo baiminamasi, kad luotai skęs ar virs. „Galvojom, kad teks dėti „balansyrus”, rąstukus iš šonų. Bet ir be jų luotai kuo puikiausiai plaukia, – džiūgavo dvidešimt penkerius metus medį skaptuojantis A. Vaškys.
– Bet kokia restauracija, autentiškumo išsaugojimas yra gana nuobodus darbas. Bet tai reikalinga. Juk tame luote gal yra kokių hidrodinaminių taisyklių, kurias galbūt tik dabar mokslininkai atranda. Prieš tai skeptikai kalbėjo: „Kam reikia tų luotų, jei yra lentinės valtys.” Juk važinėjame su mašinomis, bet su žirgais irgi malonu joti. Juo labiau kad lentinių valčių tradicija Lietuvoje gyvuoja tik pusantro šimto metų, o skobtinių – keli tūkstančiai. Mes pratęsėm užmirštą tradiciją. Žmonės moka šėtoniškus pinigus už keliones, o mes turėjom kelionę laiku – beveik šešis šimtus metų atgal.”