Kalbant su fotografu Adu Sendrausku diktofono juostelės gali ir neužtekti: vidinė energija trykšta per kraštus, į kiekvieną klausimą – po tūkstantį atsakymų, o planų ir idėjų, rodos, devyniems gyvenimams užtektų…
Ką tik grįžęs iš Prancūzijos, kur rengė savo parodą, A. Sendrauskas jau iškabino savo darbus kitoje parodoje – Klaipėdos fotografijos galerijoje. Į parodą fotografas „sukvietė” dvimačius juodai baltus kolegas. Paroda „Kolegos, draugai, bičiuliai” skirta penkiasdešimtmečio jubiliejui.
Ką sau pasidovanosite jubiliejaus proga?
Kūrybinę laisvę. Aš ir iki šiol nepataikavau kitiems. Bet buvo tai užsakymai, tai įsipareigojimai šeimai, tai reikėjo duoną užsidirbti. O dabar planuoju darbuotis sau ir įgyvendinti suplanuotus projektus.
Laukia fotofestivalio, Rusijos fotomenininkų sąjungos 15-likos metų jubiliejaus organizavimas. Tai – likę iš ankstesnių įsipareigojimų.
Turiu ir gražių asmeninių projektų. Noriu pažiūrėti į savo miestą, šalį fotografo akimis. Noriu palikti savo pėdsaką.
Kitais metais Palangos bažnyčiai – šimtas metų. Noriu parengti parodą, išleisti katalogą apie bažnyčią šimtmečio išvakarėse. Žmonės juk nežino, kaip atrodo bažnyčios laikrodžio mechanizmas, prancūzų marmurinės skulptūros sakykloje. Fotografas nėra tik menininkas ar amatininkas, jis turi kažką palikti, parodyti. Taip, kaip Antanas Stanevičius padarė su „Žuvėdros” kolektyvu – išleido albumą.
Na, kad ir ši paroda: per tris savaites ją pažiūrės šešiasdešimt žmonių, liks iškarpos laikraščiuose. O toliau?.. Vadinasi, reikia ieškoti svarbesnių temų, rimtesnių projektų. Mano dalia – pasirinkti vieną temą ir ją išnagrinėti. Pavyzdžiui, Aleksandro Macijausko „Lietuvos kaimo turgūs” – dešimtmečio projektas, tiek metų jis važinėdavo po turgus, fotografuodavo bobutes, pardavinėjančias grietinę, vištas, kiaušinius. To kaimo nebeliko, bet išliko albumas.
Arba Algirdas Darongauskas… Mane žavi tas jo dešimtmečio vaikščiojimas apie vieną akmenį. Jei jis būtų maldininkas, jis taptų šventuoju.
Rodos, fotografijos yra per daug. Vien Palangoje per metus būna 30 fotografijos parodų. Fotografai, manau, šiuo metu yra aktyviausia kūrybinės inteligentijos dalis.
Kaip iš šios gausos išsiskiriate?
Mane lengva atpažinti. Visada stengiuosi važiuoti paskutiniame traukiny prie paskutinio langelio. Kai visa Lietuva ir pasaulis naudoja skaitmeną, aš įsirengiau juodai baltą klasikinę laboratoriją, pasikabinau raudonas lempas, susipirkau juostas, įrangą, popierių, chemiją.
Darau tokias nuotraukas, apie kokias galėjau tik svajoti prieš trisdešimt metų, kai pradėjau dirbti. Ir visose parodose, kurias esu artimiausiu metu suplanavęs, bus tik tvarkingos, techniškos, švarios juodai baltos nuotraukos.
Su skaitmena dirbti labai lengva, turiu ir tokią aparatūrą. Padarai tūkstančius kadrų, kurie tau nieko nekainuoja, ir gali atsirinkti keletą. Bet mes darom didžiausią nusikaltimą – visos Lietuvos fotostudijos fotografuoja žmogų, ir retušuoja nuotraukas: raukšlytes, paakius, apgamiukus. Bet juk tai – nebe fotografija, o virtualios realybės sukūrimas.
Juodai balta fotografija – kaip cirkas, kaip ėjimas lynu. Čia nieko nepavaidinsi – matyti visi taškeliai, juostos defektai. Tie netikslumai ir suteikia grožį.
Parodoje Fotografijos galerijoje – jūsų kolegų, fotografų, portretai. Galbūt tai – mėgstamiausias jūsų žanras?
Šios fotografijos ne užsakytos. Nėra tokių fotografų, kurie ateitų į studiją ir prašytų: „Nufotografuokite mane”. Jos padarytos per jėgą, užspausdavau į kampą kolegas kokios akcijos metu.
Esu išbandęs visus žanrus. Kartais mane net kritikuoja, kad esu per daug universalus. Fotografas, rengdamas savo parodas, rodo tai, ką jis mėgsta: gamtą, architektūrą, nuogas moteris. Portretus mes fotografuojame rečiausiai, nors jie yra turbūt reikalingiausi. Ir patys žmonės nevertina to, kad jiems reikia įsiamžinti, turėti savo portretą. Nežadu perfotografuoti viso fotografijos elito, bet juk žmonės ne amžini: jie išeina ir jų nebelieka…
Pati brangiausia ir šilčiausia parodos nuotrauka yra jau mirusio Raimundo Urbono. Jis nesiduodavo fotografuojamas, aš jį prieš devynerius metus vienos akcijos metu atsitempiau, pastačiau, padariau du kadrus, ir jis pabėgo. Kai šitai parodai dariau jo portretą, įsigilinau, pastebėjau tokias detales, rodančias gyvenimišką tragediją: nutrintą lietpalčio apykaklę, blogai prisiūtą sagą… Juodas žmogus juodame fone, ir šviečia tik baltas veidelis.
O jus patį ar kas nors fotografuoja?
Turiu savo portretų padarytų įvairių fotoakcijų, seminarų metu. Turiu 7-8 metų senumo nuotraukų tai su alaus bokalu, tai kopose su kokia sulūžusia kėde. Tokias kvailokas nuotraukas…
Šiai parodai dariau savo nuotrauką specialiai. Tai praėjau visą kančių kelią: man išpešiojo antakius, sušukavo, pastatė, sutampė marškinius, kad pilvas nekabotų, gražiai apšvietė ir liepė šypsotis. Gavausi kaip saldainis. Kai pasižiūri kas nors, sako: „Tu čia kaip pleibojus… ” Na, nepatinku aš sau toks.
Kad manęs niekas ir nefotografuoja, o pats negi kaip kokia mergina prieš veidrodį apnuoginęs petuką fotografuosies. .. Taip ir neturiu geros savo nuotraukos.
Kas jums yra fotografija: darbas, iš kurio duonai užsidirbate, ar kūrybinė laisvė?
Gyvenimo būdas. Už tokius pinigus, kokius uždirba laikraščio korespondentai, niekas nelaksto. Tai – aistra, azartas, pasitenkinimas. Man penkiasdešimt metų… Jei pamatytumėt, kaip aš lakstau, lipu į tvoras, medžius, straksiu…
Žmonės neįsivaizduoja, kad tai, ką darau, yra ne už pinigus. Už jokius pinigus manęs to nepriverstų daryti, jei nenorėčiau: šokinėti ar kvailas mimikas daryti, kad žmogus nusišypsotų.
Kam jums to reikia, kam deginate aistrą? Kitas juk pragyventų savo gyvenimą ir sakytų: „Kam man tas vargas”.
Aistra skatina gyventi, būti pastabiam, greitam. Neleidžia pasenti anksčiau laiko.
Dažnai mąstau apie Vaclovo Strauko gyvenimą. Jo pavyzdys išskirtinis: jis buvo nusipelnęs Lietuvos mokytojas, kai atsitiko nelaimė, jis prarado balsą. Tada ėmė fotografuoti. Neužteko fotografuoti pasinių nuotraukų, jo fotografijose atsirado kažkas tokio, išskirtinio… Jis gal net pats iš pradžių nesuprato, kad tai yra kažkas daugiau nei paprasta fotografija.
Skaičiuoju, kad intensyviam darbui dar galiu skirti dvidešimt penkerius metus. Vienas iš mano mokytojų Albertas Gustys atšventė 75-ąjį gimtadienį. Jis kiekvieną dieną su dviračiu ir vežimėliu važiuoja prie jūros. Pasižiūriu, kaip jis mina pedalus, kiek jis turi energijos, koks jis gyvybingas, ir mąstau, kad aš garantuotai tiek pratempsiu.