Rusijos ambasados Lietuvoje atsisakymas išduoti vizas antrajai šią vasarą Lietuvos jaunimo ekspedicijai į tremtinių kančių vietas Sibire dar kartą pademonstravo šios valstybės požiūrį į skaudžią lietuviams tremties temą.
Birželio 14 dieną sukako 65 metai, kai sovietų okupacinė valdžia pradėjo masiškai tremti lietuvius į Rusijos gilumą. Paminint šią datą birželį į Irkutsko sritį, kur buvo išvežta daugiausia lietuvių, iškeliavo Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) delegacija – šeši studentai, gidas ir „Lietuvos žinių” dienraščio žurnalistas.
Per dvylika dienų keliautojai sutvarkė lietuvių tremtinių kapvietes, susitiko su ten gyvenančia mūsų bendruomene.
Kita ekspedicija liepos pabaigoje buvo susiruošusi vykti į Krasnojarsko sritį, o rugpjūtį jaunimas planavo aplankyti lietuvių trėmimo vietas Komijos, Tomsko, Permės ir Tiumenės srityse.
„Lietuvos žinios” jau spausdino reportažus iš pirmosios ekspedicijos į Sibirą. Šiandien pasakojame apie Irkutsko srityje tebegyvenančius lietuvius tremtinius ir jų palikuonis.
Kalbasi rusiškai
Irkutsko mieste – beveik 600 tūkstančių gyventojų. Lietuvių tarp jų – tik keletas šimtų, nors archyvų duomenys byloja, jog į Irkutsko sritį buvo atvežta apie 38 tūkstančius lietuvių. Dauguma jų buvo išskirstyti taigoje, kur susikūrė ištisi tremtinių kaimai. Irkutsko mieste lietuviams iki 1959 metų gyventi neleido.
„Ir dabar dauguma čia likusių mūsų tautiečių gyvena srities kaimuose, miesteliuose”, – sakė Irkutsko lietuvių bendrijos „Švyturys” pirmininkas Jonas Vilkevičius. Jo duomenimis, srityje šiuo metu gyvena apie 1700 lietuvių politinių kalinių ir tremtinių bei jų palikuonių. Vieni grįžo į Lietuvą dar sovietiniais metais, kai po Stalino mirties buvo leista palikti tremties vietas, kiti – Lietuvai atkūrus nepriklausomybę.
Irkutsko lietuvių bendrija „Švyturys” vienija 180 lietuviais save laikančių žmonių. Daug jų net tarp savęs bendrauja rusų kalba.
Vilkevičiui – 78 metai, tačiau jėgos jam gali pavydėti ir daug jaunesnis vyras. „Gal tai todėl, jog mėgstu gamtą? – juokavo Jonas. — Žvejoju omulius Baikalo ežere, kurie tik čia ir veisiasi. Tai labai skanios žuvys. Sykį per dieną nuo ledo sumeškeriojau 412 omulių”.
Vilkevičiaus gimtinė – Seredžiaus miestelis Jurbarko rajone. Iš čia 1948 metais jį už partizanavimą sovietai ištrėmė 25 metus kalėti į Sibirą. Jis du kartus buvo nuteistas sušaudyti, bet mirties išvengė.
„Čia nebėra nė vienos šeimos, kurioje abu sutuoktiniai būtų lietuviai. Jei vyras lietuvis, tai žmona rusė arba atvirkščiai”, – pasakojo Vilkevičius. Jo nuomone, tai – pagrindinė priežastis, laikanti paskutiniuosius mūsų tautiečius svetimame krašte.
„Irkutske pasistačiau namą, gaunu pensiją – nedidelę, tačiau ir komunaliniai mokesčiai nedideli, todėl išgyventi galima. Mano žmona – rusė, vaikai jau suaugę, turi darbus. Lietuvių kalbos jie nemoka. Tad ar verta man grįžti į tėvynę?” – abejojo žmogus.
Seni – pavargę, jauni – nenori
Prieš kelerius metus jis buvo ryžtingesnis – atvažiavo į Lietuvą, pravėrė Jurbarko savivaldybės duris ir paprašė grąžinti tėvų namą Seredžiuje. „Jurbarko valdžia pasakė – neatgausi jo niekada! Vos parvažiavau į Irkutską, čia jau laukė 8 tūkstančių litų perlaida iš Jurbarko. Tokią kompensaciją sumokėjo už namą”, – su nuoskauda kalbėjo Vilkevičius.
Kai kuriems jo likimo broliams ir sesėms, kurie į išsiilgtą Lietuvą išskubėjo netrukus po Stalino mirties, nepasisekė dar labiau. „Kai 1958 metais pabandžiau grįžti į Tauragės rajono Butvyčių kaimą, iš kurio su šeima buvau ištremtas, KGB nurodė per 24 valandas dingti iš Lietuvos atgal į Sibirą”, – prisiminė Juozas Kučinskas. Dabar jam – 77 metai, nepaeina be ramentų ir dienas leidžia Naujojo Chazano gyvenvietės ligoninėje.
„Ir aš norėjau 1979 metais grįžti į gimtinę prie Medvėgalio kalno – Karužiškės kaimą Šilalės rajone, tačiau nepriregistravo. O dabar jau sena esu, pinigų tokiai brangiai kelionei neturiu”, – guodėsi kita Naujajame Chazane gyvenanti tremtinė – 79 metų dailininkė Vanda Valiūtė.
Daug mūsų kalbintų tremtinių ir jų palikuonių nesiryžta kraustytis į Lietuvą, nes nori gyventi arčiau savo vaikų, įsitvirtinusių Rusijoje.
Ryžtingieji laimi
„Dauguma politinių kalinių ir tremtinių jau tėvynėje”, – sako Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinių programų priežiūros skyriaus vedėja Lidija Zabulionienė.
Grįžtantiems iš tremties vietų į Lietuvą asmenims čia teikiama tokia valstybės parama, kokios savo piliečiams užsienyje neteikia daugelis pasaulio šalių. Svarbiausia – nemokamai suteikiami butai, nupirkti iš valstybės biudžeto. Jau 14 metų vykdoma Politinių kalinių ir tremtinių bei jų šeimų grįžimo į Lietuvą programa.
Pasak Zabulionienės, pastarąjį dešimtmetį grįžti į Lietuvą norą pareiškė daugiau kaip 2 tūkstančiai politinių kalinių ir tremtinių šeimų. Joms suteikta 1719 butų, dar 627 šeimos butų tebelaukia. Butų dalybas planuota baigti dar 2000 metais, tačiau lėšų stigdavo, todėl Vyriausybė programą pratęsė iki 2007 metų. Šiuo metu paraiškos jau nebepriimamos.
1995 metais įrengti 80 vietų tremtinių globos namai, 1997 metais – 60 butų laikino apgyvendinimo punktas.
Kai kurie sugrįžėliai gautus butus pardavė ir vėl išvažiavo į Rusiją. Todėl 2002 metais Vyriausybė nutarė tremtinių šeimoms butus suteikti ne kaip nuosavybę, o išnuomoti. Tiesa, politinio kalinio ar tremtinio statusą turintiems asmenims leista šiuos butus privatizuoti.
Sugrįžtantiesiems ir jų vaikams rengiami nemokami lietuvių kalbos kursai, stovyklos, apmokamos persikėlimo išlaidos, įsikurti skiriamos vienkartinės pašalpos, netgi padengiamos artimųjų palaikų pargabenimo išlaidos. Programa įpareigoja apmokėti neįgalių – senų, vienišų ir ligotų grįžtančių asmenų parvežimo į Lietuvą, taip pat juos lydinčių asmenų kelionės išlaidas.
„Tremtinių šeima įsikurti gauna apie 10 tūkstančių litų pašalpą. Tačiau pasitaiko, kad ją pravalgo, neieško darbo ir netrukus vėl reikalauja paramos. Tačiau ji – vienkartinė, be to, mes juk negalime kiekvieno už rankos nuvesti į darbą”, – kalbėjo Zabulionienė.
Grįžę į tėvynę pensinio amžiaus bei tapę invalidais politiniai kaliniai ir tremtiniai, be senatvės pensijos, gauna papildomą valstybinę pensiją, visuomeninio transporto nuolaidų bei kitokių lengvatų.
Kai kurie tremtiniai, sugrįžę dar sovietiniais metais, net pavydi tokių privilegijų. Tačiau, Zabulionienės žodžiais, anksčiau grįžusiesiems vis dėlto lengviau – jie ir jų vaikai spėjo prisitaikyti prie gyvenimo tėvynėje.
Laukia laikraščių ir knygų
„Kai Lietuvos politikai pykstasi su Rusija, tas tuoj pat atsiliepia mums”, – neslėpė Irkutsko srityje kalbinti tremtiniai ir jų palikuonys. Jie pasakojo gerai sutarią su vietos valdžia ir su miesto gyventojais – daugelis sibiriečių garsėja nuoširdumu. „Mums nesunku čia rasti darbo, nes lietuviai yra pagarsėję kaip darbštūs ir negirtuokliai”, – didžiavosi Irkutsko lietuvių bendrijos vadovas Vilkevičius.
Bendrijos nariai savo susirinkimus rengia Viktoro ir Liudmilos Strižniovų bute Irkutske. Butas mažas, o žmonių susiburia neretai dešimtys. „Bendrijos būstinė užpernai sudegė. Gal Lietuva padėtų įsigyti erdvesnes patalpas?” – teiravosi Irkutsko lietuviai.
„Švyturio” bendrija džiaugėsi gaunanti iš Lietuvos periodinės spaudos – „Tremtinį”, „Pasaulio lietuvį”, šiek tiek pinigų lietuviškiems vadovėliams įsigyti, lietuvių kalbos mokytojui samdyti, tautiniams renginiams organizuoti. „Norėtume gauti ir dienraščių, taip pat rusų – lietuvių kalbų žodynų, kitokių knygų”, – vardijo Irkutsko lietuviai.
„Aš maldaknygei dėkingas, kad nepamiršau lietuvių kalbos – skaitau ją kasdien”, – rodė suplyšusią knygelę Juozas Kučinskas. Ar mūsų šalies katalikų bendruomenė negalėtų padovanoti tremtiniams religinės literatūros?
Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Vyriausybės Užsienio lietuvių skyriaus vedėja Violeta Raulynaitienė LŽ informavo, jog daugelis Irkutsko lietuvių pageidavimų nesunkiai įvykdomi, ir departamentas į juos atsižvelgs.
„Yra Užsienio lietuvių bendruomenių rėmimo programa, pagal kurią bendruomenėms šiemet skirta 800 tūkstančių litų – dvigubai daugiau negu užpernai. Tegul Irkutsko lietuvių bendruomenė atsiunčia mums savo norus – padėsime ir bendrijos būstinę įsigyti, ir laikraščių bei žodynų atsiųsime”, – žadėjo Raulynaitienė.
Biurokratijos mažės
Tautiečiai Irkutske pasakojo apie sunkumus įsigijant Lietuvos pilietybę, vizą vykti į Lietuvą. Šiuos dokumentus išduoda mūsų šalies ambasada Maskvoje, kuri nuo Irkutsko yra už keleto tūkstančių kilometrų. Neretai formalumai trunka ne vieną dieną – brangu nukeliauti, nakvoti viešbutyje.
„Irkutsko lenkai šiuos dokumentus sutvarko per savo konsulą Irkutske. Kodėl tokios tvarkos nepadaro Lietuva?” – stebėjosi mūsų tautiečiai. „Pernai gruodį pateikiau dokumentus Lietuvos pasui įsigyti, tačiau iki šiol žinios nesulaukiau”, – skundėsi viena netoli Irkutsko gyvenanti tremtinės lietuvės duktė.
Lietuva šiame mieste turi savo garbės konsulę – garsiosios dainininkės Beatričės Grincevičiūtės vaikaitę Tatjaną Muniną. Galbūt šiai pareigūnei vertėtų suteikti daugiau įgaliojimų?
„Apsvarstysime. Kai kuriose šalyse garbės konsulai turi teisę tarpininkauti gaunant pasus”, – sužinojęs iš LŽ šį Irkutsko lietuvių norą, pareiškė Užsienio reikalų ministerijos (URM) Konsulinio departamento direktorius Vaidotas Verba.
Tačiau vizą išduoti, pasak Verbos, turi teisę tik ambasados – taip nustatyta visose Europos Sąjungos šalyse. „Galbūt šį dokumentą galima būtų siųsti paštu. Tačiau tai – rizika”, – svarstė Verba ir pridūrė, kad URM yra nurodžiusi Lietuvos ambasadai Maskvoje tautiečių prašymus patenkinti ne ilgiau kaip per dvi dienas, pageidautina – tą pačią dieną.