Šv.Jurgio bažnyčioje įvykusiame Pažaislio muzikos festivalio koncerte žibėjo savi talentai
Pranciškonų šventovės erdvė yra tapusi išskirtine Pažaislio muzikos festivalio koncertų vieta. Per 11 metų čia skambėjo nemažas pluoštas puikių kūrinių, atliktų pasaulinio garso muzikų. Aukštai pakelta muzikos atlikimo kartelė įpareigoja Šv. Jurgio bažnyčioje ir kitus muzikus siekti meninio atsivėrimo aukštumų. Deja, ne visuomet tai pavyksta.
Choras gyvuoja 150 metų
V.A.Mocarto vardas daugeliui kolektyvų ir solistų šiemet yra tapęs burtažodžiu. Savų interpretatorių jau esame girdėję begalę, todėl įdomu, kiek ir kaip genialiojo kompozitoriaus muzikos versmės pavaldžios atvykusiems iš svetur. Jokia paslaptis, jog į savo tautiečio kūrinių atlikimą privilegijuotą teisę turi austrų ir vokiečių muzikai, nes būtent jų interpretavimo tradicija skaičiuoja šimtmečius ir yra pati autentiškiausia.
Šįsyk Šv. Jurgio bažnyčioje V.A.Mocarto Didžiąsias mišias c-moll (KV427) giedojo Duisburgo filharmonijos choras, griežė Šv. Kristoforo kamerinis orkestras iš Vilniaus, solo partijas atliko keturi solistai: Aleksandra Laisė (sopranas), Raminta Babickaitė (mecosopranas), Ignas Misiūra (bosas-baritonas), dirigavo Duisburgo choro meno vadovas Markusas Štriumpė.
Sakralinės muzikos puoselėtojo M.Štriumpės vadovaujamas choras iš Reino žemių yra klasikinės sudėties kolektyvas, turintis 150 (!) metų tradiciją. Tai didžiausias dainininkų sambūris Reino žemėse, vienijantis daugiau nei 120 kolektyvo narių. Platų šio choro repertuarą sudaro apie 70 stambios formos kūrinių – nuo žymiausiųjų, sukurtų baroko epochoje, iki šiuolaikinių.
Sumažinus dotaciją jaunesni išsibėgiojo
Kai prie bažnyčios altoriaus pradėjo rikiuotis didžiulis kolektyvas iš Vokietijos, šmėstelėjo ne pati kilniausia mintis: kažin koks jų amžiaus vidurkis? Orios žilagalvės moterys ir mažai ką jaunesni jų partneriai kopė į sceną rimti ir susikaupę, kaip ir dera prieš giedant mišias. Tokį didelį chorą Lietuvoje seniai teko matyti, pagalvojau, tačiau šis susižavėjimas netrukus pradėjo blėsti.
Jau po pirmosios pagiedotos dalies „Kyrie” tapo aišku, kad šis kolektyvas nė iš tolo neprilygsta garsiųjų Lietuvos chorų lygiui. Duisburgo choro tembras matinis, blausus, mažai išraiškingas, puošmenos išdainuojamos sunkiai ir vangiai (kaip nuostabiai, tarsi medumi išteptomis gerklėmis jas išvingiuoja Kauno valstybinio choro dainininkai!), fugų įstojimai – neryškūs, mažai artikuliuoti, mecosopranų grupė beveik prapuola kitų balsų apsuptyje.
Pasibaigus koncertui sužinojau, jog Duisburgo kolektyvui dabar – ne patys geriausi laikai. Keliskart sumažinus valstybės dotaciją, chorui iškilo grėsmė apskritai nustoti egzistuoti – jaunesni ir energingesni muzikai, taip pat ir daugelis profesionalų, jį paliko – dabar jame gieda chorinio meno entuziastai. Kai kolektyve stinga vokalo pedagogo, ar sąžininga iš jo būtų reikalauti europinio lygio kokybės? Tikriausiai ne.
Orkestro muzikantai pranoko dirigentą
V.A.Mocarto Mišių atlikimą gelbėjo gerai griežiantis orkestras, puikus Vokietijoje įsikūrusios mūsų tautietės Ramintos Babickaitės mecosopranas.
Įtikino ir sudėtingą soprano partiją įveikusi duisburgietė Aleksandra Laisė, kurios aštrokas vokalas kėlė rūpesčių kūrinio pradžioje, bet netrukus tarsi atšilo ir pasirodė esantis lankstus ir disciplinuotas.
Atsvara ne itin sėkmingam Mišių atlikimui buvo 29-osios simfonijos interpretacija, skambėjusi koncerto pradžioje. Šv. Kristoforo orkestras, jo puikiai susiklausiusios styginių grupės žavėjo gyvybingumu, minkštu garsu, subtiliai išgaunamais dinaminiais niuansais. Bažnytinio meno puoselėtojo
M.Štriumpės dirigavimas aukšto lygio orkestrui mažai ką galėjo atskleisti naujo – muzikantai sėdėdami prie savo pultų kokybės požiūriu buvo galva aukštesni už jiems dirigavusį maestro.