Ištisą pusmetį medkirtys kasdien išvažiuodavo į mišką, gaudavo darbo užmokestį, tačiau vieną liepos vakarą jis negrįžo namo. Apie jo žūtį sužinojusi šeima susigriebė, kad visiškai nieko nežino apie žmogų samdžiusius darbdavius. Darbo inspektorius tikisi juos surasti.
Į miško kirtimo darbus pasisamdęs 33-ejų Gintaras Zalumskis – jau palaidotas. Drauge dirbęs 17-metis jo sūnėnas Viktoras Jurevičius jau antra savaitė komos būklės. Nelaimė juos ištiko drauge su kitais trimis medkirčių brigados darbininkais, kai po alinančio darbo važiavo į namus.
Darbdaviai neatsiliepė
Vandą Zalumskienę kankina netekties skausmas dėl žuvusio sūnaus ir slegia nežinia, ar išgyvens anūkas. Prie viso to dar prisidėjo kartus neteisybės jausmas.
Nors Zalumskis kirsti miško po įvairius šalies rajonus važinėjo nuo metų pradžios, niekas iš jį samdžiusiųjų, pasak motinos, iki šiol neatsiliepė. Nė vienas iš jų neaplankė gedinčios šeimos, neištiesė pagalbos rankos ir nepasiteiravo apie jaunuolį, prikaustytą prie lovos.
Prašė legalaus darbo
„Sūnui po skyrybų teismas priteisė auginti abu vaikus – dvylikametį Martyną ir dešimtmetį Karolį. Gintaras man sakė nuolat darbdavių prašydavęs, kad jį apiformintų dirbti legaliai. Tik įrodęs, kad turi darbo vietą, jis galėjo parūpinti vaikams pašalpų ar nemokamą maitinimą mokykloje. Jis man sakė, kad jį samdę žmonės jau buvo prižadėję oficialiai įdarbinti nuo rugpjūčio 1-osios”, – LŽ pasakojo žuvusiojo motina.
Moteris sakė, kad sūnus niekada neminėjo nei įmonės, kurioje dirba, pavadinimo, nei darbdavių pavardžių. Ji žino tik tiek, kad tie patys darbdaviai kirsti miško samdė ir kitus vyrus iš Panevėžio rajono Upytės miestelio, kuriame gyveno ir jos sūnus.
Nelegaliai tiems patiems darbdaviams dirbo ir Vilniuje gyvenantis septyniolikmetis anūkas Viktoras. Močiutė sakė net neabejojanti, kad anūkas gavo medkirčio darbą tik todėl, jog nesiprašė įdarbinamas oficialiai. Vilniuje nė vienas darbdavys nepanoro nepilnamečio priimti į darbą.
Svajojo apie gimtadienio šventę
Zalumskienės anūkas darbo ieškojo spaudžiamas nepritekliaus.
„Ir Viktoras, ir jo sesuo Sigita augo našlaičiai, mano dukra vaikus augino viena. Jų tėvas, mano žentas, prieš vienuolika metų mirė nuo vėžio. Šiemet Sigita baigė vidurinę mokyklą, įstojo studijuoti verslo vadybos. Vienuolika klasių baigęs Viktoras pradėjo ieškoti darbo, nes suprato, kaip sunku už minimalų atlyginimą siuvėja dirbančiai motinai juos išlaikyti. Koks laimingas būdavo anūkas, kai grįždavo po sunkaus darbo miške! Jo nugarą dengdavo tikras druskos sluoksnis, bet Viktoras jautėsi reikšmingas, galįs uždirbti, paremti šeimą. Dalį pinigų jis ketino atiduoti seseriai, kad ši galėtų studijuoti, o už likusius svajojo surengti savo 18-ojo gimtadienio šventę. Jei viskas bus gerai ir išliks gyvas, pilnametystės anūkas sulauks spalio mėnesį”, – pasakojo močiutė.
Deja, moteris jau prarado viltį, kad jos merdintis anūkas atgaus savo uždarbį už liepos mėnesį. Ji nemano sulauksianti ir žuvusio sūnaus Gintaro uždirbtų pinigų.
Nemėgo automobilių
„Gintaras – jauniausias iš trijų mano vaikų. Su juo nė karto nebuvome išsiskyrę. Į mūsų namus Upytėje jis parsivežė žmoną, čia gimė abu jo vaikai. Žmonai susiradus kitą vyriškį ir išvykus gyventi į Kauną, Gintaras su vienu iš vaikų liko pas mane. Vėliau teismas jam priteisė auginti abu vaikus. Tačiau dabar, žuvus sūnui, jo vaikai išvažiuos pas savo motiną – buvusi marti nesutinka nė vieno iš jų mums palikti”, – sakė sūnaus netekusi moteris.
Vaikai niekaip negali susitaikyti, kad iš penkių automobiliu važiavusių vyrų žuvo kaip tik jų tėtis. O Zalumskienė vis prisimena, kad jos sūnus visą gyvenimą nemėgo automobilių, atsisakė laikyti egzaminus, kad gautų vairuotojo pažymėjimą, tvirtino, kad jam geriausia transporto priemonė – dviratis”.
Apie pensiją negalvojo
„Gintaras buvo tikras kaimo vaikas. Kiti du mūsų vaikai suskubo kuo toliau išvažiuoti, o jaunylis liko gyventi pas mus, Upytėje”, – pasakojo Zalumskienė. Ji vis paragindavo sūnų įsidarbinti legaliai, primindavo, kad tai svarbu dėl būsimos pensijos, bet sūnus tik numodavo ranka ir kartodavo, kad iki pensijos neišgyvens. Motina prisipažino, kad ją skaudino tokios sūnaus kalbos.
„Ankstyvoje jaunystėje Gintaras dirbo statybose, vėliau įsidarbino karvių fermoje, o šią žiemą tapo medkirčiu. Mišką kirto Panevėžio, Biržų, Radviliškio, Kėdainių rajonuose. Tądien, kai sūnus žuvo, kaip tik buvo numatyta baigti kirsti mišką Kėdainių rajone ir važiuoti į Ignalinos miškus. Sūnus su anūku kalbėjo, kad įsidarbinę Ignalinos miškuose kasdien į namus nebegrįš, gyvens ten pat, kur ir dirbs”, – prisiminė Zalumskienė.
Laukimas
Pasak moters, kai per naktį nesulaukė grįžtančių sūnaus ir anūko, jai atrodė, kad medkirčius užvirto medis. Vyras ją ramino, kad medis gali užvirsti tik vieną, vadinasi, kitas tikrai turėtų būti gyvas. Šeima per naktį spėliojo, kas galėjo nutikti Gintarui ir Viktorui, kol paryčiais į duris pasibeldė policininkas. Iš jo ir sužinojo, kad sūnus žuvo per avariją, įvykusią netoli namų, o anūkas be sąmonės išvežtas į ligoninę.
Zalumskienė ilgai nesiryžo paskambinti į Vilnių ir pasakyti dukrai apie nelaimę. Kai vis dėlto prisivertė, išgirdo, kad dukra jau viską žino. Ji pasiprašė atostogų ir budi prie komos ištikto sūnaus. Jaunuolis sąmonės vis dar neatgauna. Tiesa, jau atsimerkia, bet artimųjų neatpažįsta. Tačiau jie tikisi, kad jis atsigaus ir sustiprės.
Laukia teismo byla
Galbūt šią šeimos istoriją perskaitys kas nors iš medkirčius samdžiusių darbdavių ir patys supras, kad jai labai reikia pagalbos.
Valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio skyriaus vyresnysis darbo inspektorius Gintautas Pluktas jau tiria, kas samdė liepos 24-ąją netoli Upytės žuvusį Zalumskį ir kitus keturis per tą pačią avariją sužalotus medkirčius. LŽ Pluktas teigė, kad kol kas žinoma, jog avariją patyręs automobilis priklauso Panevėžio rajone, Gegužinėje, registruotai miško ruoša užsiimančiai bendrovei „Meldas”. Pasak inspektoriaus, šios bendrovės vadovė tvirtina, kad su medkirčiais turinti bendra tik tiek, jog šie iš „Meldo” buvo išsinuomoję automobilį ir benzininių pjūklų.
Pluktas neabejoja, kad prireiks nemažai laiko išsiaiškinti, kam dirbo medkirčiai. Matyt, darbdavių ir nelegaliai jiems dirbusių žmonių santykius teks aiškintis teisme. Žuvusiojo artimieji ir per avariją sužeisti žmonės gali tikėtis laimėti teismo procesą ir prisiteisti pinigų.
„Darbo inspekcijos Panevėžio skyriui teko dalyvauti teismuose, nagrinėjant penkias su nelegaliu darbu susijusias bylas, kuriose būta žmonių aukų. Kol kas buvo pralaimėta tik viena”, – tvirtino Pluktas.