Lietuviška duona, kuri išgelbėjo gyvybę

„Vilko vaikai” – pokariniais laikais labai neblogai žinomas žodis, kuris laikui bėgant buvo užmirštas. Tačiau jo niekada neužmiršo tie, kurie taip buvo vadinami – iš Rytprūsių į Lietuvą ieškoti duonos, laimės ir šilumos atklydę to krašto gyventojų vaikai.

Dažnose veiduose žaižaravo nedidelės, bet piktos akutės. Dažnai jie buvo vadinami vokietukais, vėliau praminti „vilko vaikais”. Ne vienas jų čia rado savo naujus namus. Ne vienas jų čia ir naują vardą gavo.

Apie tai pasakojama 2000 metais išleistoje Ruth Kibelka knygoje „Vilko vaikai. Kelias per Nemuną”. Ji ir yra šito pasakojimo pagrindas.

Kerštas be gailesčio

1944 metų ruduo. Sovietinė armija artėja prie Trečiojo reicho – Rytprūsių sienos (buvusio Klaipėdos krašto siena). Spalio mėnesio 9 dieną riba pereinama. Už jos nežmoniška neapykanta viskam, kas vokiška.

Šiam įvykiui 3-ojo Baltarusių fronto štabo propagandininkas rašytojas Ilja Erenburgas sukūrė daugybę kerštu persunktų tekstų. Kauno ir Vilniaus spaustuvės juos spausdino šimtais tūkstančių egzempliorių. Sovietinės armijos karius puolimui rengė ir voko dydžio pilkšvai mėlyni lapeliai, ir per Vilniaus radijo stotį transliuojamas šių tekstų autoriaus balsas.

„Nėra nieko, kas vokiečiuose būtų be kaltės – nei tarp gyvųjų, nei tarp mirusiųjų. Raudonarmiečiai, šventai vykdykite draugo Stalino nurodymą ir sumindžiokite fašistinį žvėrį jo urve. Sulaužykite germaniškųjų moterų rasinį pasididžiavimą. Pasiimkite jas sau, kaip savo teisėtą grobį. Žudykite, narsieji raudonarmiečiai!”.

„Nebėra dabar knygų, meilės, žvaigždžių, o tik viena mintis: žudyti vokiečius. Visus juos nužudyti, pakarti!”

„Mums nieko nėra gražesnio kaip vokiečių lavonai. Užmuškite vokiečius! – prašo jūsų sena motulė. Užmuškite vokiečius! – maldauja vaikutis.”

Visus labai sukrėtė sovietinio karinio desanto operacija 1944 metų spalio 21 dieną Nemerkiemyje (dabar Majakovskaja). Čia sadistiškai išprievartautos ir nužudytos 72 kaimo moterys nuo 12 iki 84 metų amžiaus. Netoli Ragainės 20 kareivių išniekino lietuvę moterį jos vaikų akivaizdoje. Vėliau apipylė benzinu ir padegė. Tas pats vyko visame Karaliaučiaus krašte: žudymai, plėšimai, prievartavimai tapo kasdienybe. Karaliaučius buvo vaizduojamas vokiečių militarizmo tvirtove, kurią reikia sunaikinti.

Ši neapykantos propaganda tęsėsi gana trumpai – 1945 metų žiemos puolimo metu, tačiau ilgam įsišaknijo sovietų kareivių mintyse. Ši mąstysena ir po karo gyvavo dar ilgai. Nugalėtojų ir nugalėtųjų santykiai Rytprūsiuose pasireiškė ypač aštriai. Čia gyvenusiems teko asmeniškai atsakyti už vokiečių karo veiksmus Sovietų Sąjungoje.

Frontui nutolus

Apie karo pabaigą kai kurie krašto gyventojai sužinojo tik vasarą, nes nebuvo nei laikraščių, nei radijo.

Iki Potsdamo konferencijos pradžios pasienio apsauga buvo išsirikiavusi ties Sudargo – Kybartų – Vištyčio linija, ties dabartine Lietuvos ir Kaliningrado srities siena. Todėl buvo galima grįžti iš Vokietijos gilumos. Taip darė nemažai buvusių šio krašto gyventojų.

Vėliau sieną kirsti darėsi vis sunkiau, nes ji buvo aptverta spygliuota viela ir akylai saugoma.

Sovietizacija

Po Potsdamo konferencijos sąjungininkai atidavė Rytprūsius sovietams. Prasidėjo dalinė demobilizacija. Gyvenimo sąlygos rusams čia atrodė puikios, todėl buvę kariai čia atsivežė savo šeimos narius. Pradžioje rusai apsigyvendavo didesniuose miestuose ir ten, kur buvo karinės įgulos. Kaimo vietovėse gyveno vokiečiai. Jausdamiesi nesaugūs, žmonės telkėsi į didesnes grupes, kad geriau pasipriešintų plėšikautojams ir prievartautojams.

1945 m. vasarą daug žmonių iš Karaliaučiaus buvo išsiųsti dirbti žemės ūkyje. Tačiau kariuomenei sunkiai sekėsi surinkti darbo jėgą. Karaliaučiaus apskrityje 1946 m. birželio 1 dieną buvo registruoti šimtas 18 – 40 metų vyrų vokiečių ir 1334 moterys. 40-60 metų amžiaus vyrų buvo 397 ir 1072 tokio pat amžiaus moterys.

1946 m. balandį visame regione buvo suskaičiuota 24870 vaikų nuo 7 iki 16 metų.

1946 metų vasarą nustatyta nauja registracijos ir pasų sistema apribojusi darbingų gyventojų likimą. Nuo tol nevaržomai keliauti galėjo tik vaikai ir nedarbingi asmenys.

Badas

Karo metu sovietinė armija nematė reikalo maitinti priešą. Gailestingumas priešo civiliams nebuvo numatytas ir netgi baudžiamas. Po karo administracija buvo suinteresuota maitinti tik darbo jėgą.

Badas įstrigo visų atmintin. Vokiečiai bandė iškeisti į maisto produktus viską, be ko galėjo apsieiti. Rusų naujakuriams reikėjo visko. Ypač siaubinga buvo 1946 – 1947 metų žiema, kai visai nebuvo ko valgyti. Tuo metu kai kuriose vietose pasitaikydavo ir kanibalizmo atvejų.

Ne vienas tų laikų atsiminimas šiandien kelia šiurpą. Tačiau tuomet tai buvo gyvybės ir mirties klausimas. „Ne taip paprasta sugauti žiurkę. Bet ir žiurkės tuo metu buvo išbadėjusios. Užmetei skudurą ir galėjai žiurkę sugauti. Tereikėjo ją užmušti.” (Ruth D.).

„…šiukšlių dėžėse rasdavome lupynų, o kai jų nebuvo valgydavome varles iš prūdo. Atkasdavome kokią karvę ar arklį, kurie jau buvo padvėsę. Prisimenu tokį epizodą, kai aš visą dieną vaikiausi katę, vakare vis tiek pagavau ir suvalgiau” (Rudolfas H.).

„Netoli mūsų buvo veterinarinė ligoninė. Iš jos rytais išvilkdavo du tris nugaišusius arklius. Jų laukdavo didžiulė žmonių minia… Žinoma, dvėselienos ne visiems užtekdavo” (Lotharas M. W.)

Suaugusieji vienas po kito mirė nuo bado. Vaikams patiems tekdavo tvarkyti savo gyvenimą ir dažnai pasirūpinti mažesniaisiais broliais ir seserimis.

Alkis ginė žmones iš Rytų Prūsijos per sieną į Lietuvą. Badaujantys į maisto produktus ten iškeitė visus namų ūkio reikmenis, papuošalus ir kitus vertingus daiktus. Į Lietuvą apsipirkti vykdavo ir rusai iš Baltarusijos bei Kaliningrado.

Į Lietuvą

Lietuviai ūkininkai pradėjo prekiauti savo produktais Rytų Prūsijos turguose ir gerai iš to pelnėsi. Kartais į Lietuvą jie parsiveždavo vokiečių vaikų, jiems pasiūlytų ar tiesiog beveik prievarta įbruktų turguje. Kaimuose visuomet atsirasdavo pagyvenusių žmonių, kurių vaikai jau būdavo suaugę ir palikę tėvų namus, emigravę ar žuvę kare, tad jie paimdavo globoti benamį ir netgi už jo suradimą sumokėdavo.

Rytprūsių vaikai į Lietuvą dažniausiai atkeliaudavo prekiniu traukiniu. Nepaisydami oro sąlygų, pilant rudens lietui ar spaudžiant šalčiui, sėdėdavo atviruose vagonuose, glaudėsi ant bamperių ar tambūruose. Geležinkelio milicija pagavusi vaikus stipriai juos sumušdavo. O krovininius traukinius lydėję kareiviai dažnai be gailesčio vaikus mėtydavo iš vagonų. Todėl nenuostabu, kad beveik visuose prie Kaliningrado – Kybartų – Kauno – Vilniaus geležinkelio esančių Vilkaviškio, Marijampolės, Kalvarijos rajonų kaimuose prisiglaudė vokiečių vaikai.

Dažnai kelias į šiaurę buvo pasirenkamas per Sovietską. Daug vokiečių laikėsi Kaune, antrame pagal dydį Lietuvos mieste. Čia vykdavo dideli turgūs ir būdavo puiki galimybė išmainyti paskutinius daiktus, išprašyti duonos ar tiesiog parsisamdyti daugybei prekiaujančių ūkininkų.

Kartais visai svetimos moterys našlaičius paimdavo elgetauti į Lietuvą, tikėdamos, kad kas nors pasigailės našlaičių. Mažamečiams išgyventi Kaliningrade galimybių beveik nebuvo. Kartais mažylius palikdavo ir giminaičiai, taip atsikratydami papildomos burnos.

Kiekvienas, kuris begalėjo, iš Kaliningrado keliavo į Lietuvą. Šiuo sudėtingu metu vaikai greitai tapo preke. Valstiečio ūkyje praversdavo kiekvienos rankos. Nedirbantys valgytojai nebuvo laikomi. Paprastai pasilikdavo tas vaikas, kuriam buvo darbo. Jo broliai ar seserys būdavo išsiunčiami pas gimines į kitus kaimus, arba turėjo patys pasirūpinti savimi. Dažniausiai saugumo sumetimais reikalauta kuo greičiau išmokti kalbėti lietuviškai. Netrukus netgi neilgai atskirai gyvenę broliai ir seserys galėjo susikalbėti tik lietuvių kalba.

Mažamečių, apie kurių tėvus nieko nebuvo žinoma, įvaikinimas apskrities administracijoje būdavo sprendžiamas labai greitai. Nuo 1947-ųjų valstybė pradėjo mokėti globos pašalpas. Ūkininkams tai buvo didelė parama.

Priėmus į šeimą vaiką, pirmiausia tekdavo jį gerai išprausti, gydyti, naikinti utėles. Tačiau dar sunkiau buvo pripratinti vokietukus prie maisto. Jie visi buvo labai išbadėję, įprastas maistas galėjo juos nuvaryti į kapus.

Po karo kaimuose virdavo labai daug naminės. Visiems reikėjo: okupantams, partizanams, išbuožintiems ūkininkams. Vaikų pareiga buvo parūpinti malkų ir kurstyti po aparatu ugnį. Todėl jau vaikystėje daugelis pradėjo ieškoti paguodos alkoholyje.

Dažną vaiką lietuviai įvaikindavo. Tačiau negalima teigti, kad tai buvo su daugeliu. Jei vaikas galėjo pateikti konkrečių duomenų apie save ar savo šeimos narius, įvaikinimo prašymą valdžia atmesdavo. Buvo vokietukų, kurie jautėsi laimingi priklausydami kokiai nors šeimai. Praktiškai visi vaikai iš Rytprūsių gimę 1940 ir vėliau ir atsidūrę Lietuvoje be šeimos narių buvo įvaikinti. Vyresnieji paprastai stengėsi įvaikinimo išvengti. Dažnai su globėjų ar darbdavių pagalba neįvaikintiems paaugliams, kad šie galėtų įsidarbinti, būdavo išduodami suklastoti dokumentai, nurodant kitą vardą, lietuvio tautybę ir gimimo vietą.

Kai 1947 metais prasidėjo didieji pokario trėmimai, daug vaikų prarado savo globėjus. Į Sibirą buvo tremiami tik šeimos nariai. Pasitaikydavo, kad vokietukas prašydavo neatskiriamas nuo globėjų. Paprastai tokių prašymų nebuvo paisoma, nes sovietų Vidaus reikalų ministerija nedrįso savavališkai tremti užsienio šalies piliečių (valdžios požiūriu tokie buvo Kaliningrado vokiečiai).

Maždaug nuo 1948 metų Kaliningrado srityje vokiečių nebeliko. Tuo metu buvo laikoma, kad Lietuvoje „Kaliningrado vokiečių” problema išspęsta ir kontroliuojama. Tie „vilko vaikai”, kuriems penktojo dešimtmečio pabaigoje – šeštojo pradžioje pavyko išvykti į Vokietiją, dažnai sako „lietuviška duona mums išgelbėjo gyvybę”, tačiau ir dabar Lietuvoje gyvenantys buvę Rytprūsių gyventojai kalba kritiškiau: „lietuviai mums davė pirmąjį duonos kąsnį, bet už tai mes turėjome sunkiai dirbti”.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Lietuvoje su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.