Jau prasidėjęs septynių „Kristupo gitarų” koncertų ciklas trečius metus iš eilės į vieną sceną suburia įvairiausių šalių gitaristus. Šio renginio programa rūpinasi vis dažniau į Lietuvą atvykstantis Vokietijos gitaristas Reinbertas Eversas.
Festivalio meno vadovas Reinbertas Eversas sako jaučiąs ypatingų sentimentų Lietuvos muzikai. Jis jau daugiau kaip dešimtmetį lankosi Rytų Europoje, bendradarbiauja su Lietuvos atlikėjais ir kompozitoriais. Šių metų gegužės mėnesį Miunsteryje gitaristas drauge su Šv.Kristoforo kameriniu orkestru atliko tris naujus Baltijos šalių kompozitorių – Eriko Ešenvaldo, Tonu Korvito ir Anatolijaus Šenderovo – gitaros koncertus. Šįkart Eversas – LŽ pašnekovas.
Dalyvis ir meno vadovas
– Dažnai svečiuojatės Lietuvoje, ne pirmus metus dalyvaujate „Kristupo gitarų” festivalyje. Kada pirmą kartą buvote pakviestas į festivalį?
– Manęs į šį festivalį niekas niekada nekvietė (juokiasi). Idėja rengti „Kristupo gitaras” Lietuvoje kilo man pačiam. Nuo 2004 metų, kai prasidėjo festivalis, esu ne tik jo dalyvis, bet ir meno vadovas. Šiemet jau trečiasis „Kristupo gitarų” festivalis, neabejoju, kad jis taps kasmetine Kristupo vasaros festivalio tradicija.
– Galbūt galėtumėte palyginti ir išskirti, kurios iš praėjusių „Kristupo gitarų” buvo išskirtiniausios?
– Keblu atsakyti, nes kiekvieną kartą organizuodami šį renginį pagal galimybes ieškome geriausių atlikėjų ir turtingiausios programos. Mano akimis, abu pastarieji „Kristupo gitarų” festivaliai buvo puikūs, todėl išskirti kurio nors vieno net negalėčiau. Be to, šių metų liepos 26 dieną Šv. Kotrynos bažnyčioje dar tik prasidėjo trečiasis „Kristupo gitarų” festivalis, todėl lyginti trejų metų koncertus dar ankstoka. Tai galėtume padaryti, tarkime, po kokių dešimties metų.
Viso pasaulio margumynas
– Įdomu, kokie kriterijai lemia atlikėjų atranką?
– Principas, kuriuo aš remiuosi rengdamas „Kristupo gitarų” festivalį Lietuvoje – suteikti šio festivalio koncertams tarptautinį lygį. Vadinasi, vienoje scenoje gali puikiai derėti Rusijos, Kolumbijos, Čekijos ar Meksikos gitaristai. Aš esu klasikinės gitaros muzikos meistras, bet tam, kad gitarų festivalis būtų įdomus klausytojui, reikia daugiau žaismės, įvairesnių muzikinių spalvų. Štai todėl į programą įtraukta ir kamerinės muzikos, ir džiazo kompozicijų su gitara.
– Kuo patrauklūs šių metų koncertai?
– Pakviečiau muzikantų iš įvairiausių šalių. Tai ir amerikiečių kompozitorius, gitaristas ir pianistas Ralphas Towneris, pasirodysiantis „Džiazo kompozicijose” kartu su Ukrainos gitaristu Enveru Izmaylovu. Per atidarymą matėme labai įdomų duetą – gitaristą Maximilianą Mangoldą (Vokietija) ir mano vadovaujamos Miunsterio muzikos akademijos studentę smuikininkę Suyeon Kim. Rugpjūčio 2 dieną (trečiadienį) koncertuos talentingas čekų gitaristas Pavelas Steidlas. Šių metų gitaros scenoje muzikuos įvairių kartų ir stilių atlikėjai, todėl rugpjūčio 4 dieną įvyks tarptautinis studentų festivalis, kuriame koncertuos meksikietis, kolumbietis ir du Rusijos gitaristai.
– Šiemet buvote pirmojo Miunsterio tarptautinio gitarų festivalio kuratorius. Galbūt jam atsirasti Vokietijoje turėjo įtakos patirtis, įgyta rengiant „Kristupo gitaras” Lietuvoje?
– Miunsteryje idėją subrandinau ne aš vienas, man labai talkino Šv. Kristoforo orkestro vadovas Donatas Katkus. Rengdamas koncertus ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Baltijos šalyse nenorėjau likti skolingas ir savo šaliai, todėl gegužę prasidėjo gitarų festivalis Miunsteryje. Jau sutarėme, kad tai irgi bus kasmet rengiamas festivalis.
Tarsi muzikinis teatras
– Šiandien Šv. Kotrynos bažnyčioje jūs kartu su šveicarų aktoriumi Benjaminu Kradolferiu tęsite septynių „Kristupo gitarų” koncertų ciklą. Įdomus meninis dialogas – gitara ir aktorius. Kaip kilo toks sumanymas?
– Su Benjaminu atliksime genialaus vokiečių kompozitoriaus Hanso Wernerio Henze „Karališkąją žiemos muziką”. Šis kūrėjas labai daug dėmesio skyrė gitaros muzikai, todėl, pakerėtas nemirtingų Williamo Shakespeare’o personažų, sukūrė keletą sonatų gitarai. Man, kaip šiuolaikinės muzikos atlikėjui, labai didelė garbė šias sonatas leisti išgirsti Lietuvos klausytojams. O idėja pasikviesti aktorių Kradolferį atsirado iš būtinybės artistiškiau pateikti tokią charakteringą muziką. Repetuodamas Henze sonatas nusprendžiau pridėti stiprų ir nepriklausomą akcentą – aktorių, kad būtų sustiprintas muzikos teatrališkumas. Su Benjaminu atliekame tokį lyg ir menišką tarpusavio pokalbį, kurį galėčiau pavadinti vaizdingu muzikiniu teatru.
Sąsajos
– Pastaruoju metu nemažai dėmesio skiriate Rytų Azijos ir Baltijos šalių muzikai, bendradarbiaujate su įvairiais Lietuvos ir kitų Baltijos šalių atlikėjais bei kompozitoriais. Iš kur toks kūrybinis posūkis?
– Mano mama lenkė, todėl Rytų Europos muzika man yra artimesnė nei bet kuriam tikram vokiečiui. Nors aš nesiorientuoju vien tik į Rytų Azijos ar Rytų Europos muziką, tačiau pastebėjau, kad savo muzikiniame kelyje žingsnelis po žingsnelio artėju prie minėtos muzikos. Su Lietuva ypatingas ryšys mane sieja dar ir dėl to, kad mano žmona – lietuvaitė.