Linas Kleiza jau rungtyniauja tarp žvaigždžių NBA pirmenybėse, bet dar niekada oficialiose varžybose nevilkėjo Lietuvos vyrų rinktinės marškinėlių.
Tiesa, prieš 2004 metų Atėnų olimpines žaidynes tuometis Misūrio universiteto studentas dalyvavo pirmojoje rinktinės treniruočių stovykloje, bet po draugiško turnyro Italijoje grįžo į jaunimo ekipą.
„Tada nebuvo pagrindinių žaidėjų. Kai visi suvažiavo, jau žaidžiau su bendraamžiais”, – krikštą vyrų rinktinėje prisiminė L.Kleiza. Tuomet turnyre Genujoje per 22,6 min. jis pelnė 8,6 taško ir atkovojo 5 kamuolius.
Dabar „Denver Nuggets” puolėjas su šalies rinktine ruošiasi pasaulio pirmenybėms. Per pirmąjį turnyrą Strasbūre vienas jauniausių rinktinės kandidatų jau tapo komandos lyderiu. 21 metų puolėjas aikštėje praleido daugiausia laiko (24,17 min.), buvo rezultatyviausias (14,7 tšk.) ir surinko daugiausia naudingumo balų (14,3).
Trūksta susižaidimo
– Linai, ar jaučiatės jau įsitvirtinęs Lietuvos rinktinėje?
– Ne, dar per anksti apie tai kalbėti. Bet jaučiuosi gerai, sunkiai dirbame, treniruojamės. Pasaulio čempionate reikės kažką gera nuveikti.
– Turnyre Strasbūre Lietuvos rinktinė pralaimėjo Prancūzijai ir Senegalui. Ko dar trūksta komandai?
– Trūko poros pagrindinių žaidėjų ir susižaidimo.
Pasiteisinimų dėl pralaimėjimo Senegalui nėra, tačiau žaidėme neblogai. Rungtynėse su prancūzais pritrūko jėgų, salėje buvo labai karšta. Pralaimėjome, bet galėjome ir laimėti. Vienu metu visi pradėjome žaisti individualiai: vienas bandė, antras, trečias. Kartais buvo matyti, kad nesame susižaidę. Tuomet prancūzai ir atitrūko. Prancūzija turi vieną geriausių rinktinių. Atvažiavo visos žvaigždės.
– Prancūzijos rinktinėje žaidžia penki NBA atstovai. Ar Strasbūre su jais pabendravote?
– NBA europiečių nėra labai daug, todėl vieni kitus pažįstame. Su Johanu Petro („Seattle SuperSonics”) kartu sportavome prieš NBA naujokų biržą praėjusiais metais. Su Ronny Turiafu („Los Angeles Lakers”) esame seni draugai nuo universiteto laikų.
Nesiveržia į starto penketą
– Metus rungtyniavote pagal garsaus NBA trenerio George’o Karlo sistemą „Denver Nuggets” klube. Kuo šios komandos žaidimas skiriasi nuo Antano Sireikos treniruojamos Lietuvos rinktinės?
– Rinktinėje yra daugiau taktikos ir komandinio žaidimo.
Denveryje mes bėgame ir metame. Svarbiausia – improvizacija, o derinių beveik nedarome. Svarbu kuo greičiau ir geriau užpulti. Turime pagrindinį žaidėją Carmello Anthony, ir viskas skiriama jam.
– „Denver Nuggets” klube buvote naujokas ir daugiausia laiko praleidote tarp atsarginių. Ar jaučiate, kad Lietuvos rinktinėje gaunate daugiau dėmesio? Ar yra derinių, skirtų jums?
– Yra derinių, kai galiu mesti ir aš.
O NBA viskas daroma vienam žaidėjui. Maksimum – dviem. Tau derinys nebus daromas, net jei esi starto penkete.
– Ir šalies jaunimo rinktinėse, ir vidurinėje mokykloje ar Misūrio universitete dažniausiai būdavote komandos lyderis. Ar po metų ant atsarginių suolo NBA norėtųsi vėl juo tapti vyrų rinktinėje?
– Esu įpratęs būti lyderis, bet dabar reikia pakilti iš naujo. Ne taip paprasta, nes NBA žaidžia visi geriausi pasaulio krepšininkai.
Rinktinėje nėra lengviau, bet man nėra skirtumo, ar žaisti starto penkete, ar nuo suolo. Svarbiausia – žaisti. Siekiu gauti po 15-20 minučių aikštėje per rungtynes.
Įžaidėjo problemos nemato
– Lietuvos rinktinė turi galingą priekinę liniją, tačiau kandidatų į įžaidėjo vietą trūksta. Ar jaučiate šią problemą?
– Man atrodo, kad įžaidėjo problemą sukūrė publika.
Su įžaidėjais viskas gerai. Giedrius Gustas yra pasiruošęs atlikti šią pareigą.
Aplinkui visi panikuoja, bet aš jokios panikos nejaučiu. Viskas bus normaliai. Aišku, Šaro (Šarūno Jasikevičiaus. – Red.) trūksta, bet panikuoti nėra dėl ko.
– Kaip jaučiatės rinktinėje rungtyniaudamas lengvojo krašto puolėjo pozicijoje, nors Jungtinėse Valstijose dažnai rungtyniavote sunkiuoju krašto puolėju?
– Turime daug galingų puolėjų. Man nėra jokio skirtumo, žaisti „trečiu” ar „ketvirtu numeriu”.
Denveryje rungtyniavau „ketvirtu”, o kartais „trečiu”. Prieš trejus metus pasaulio jaunimo čempionate buvau „trečias”. Įvairiai. Dabar man patogu.
Žaidžiu ten, kur ir norėjau žaisti. Be to, man leidžia pabūti ir baudos aikštelėje. Taip išnaudoju savo pliusus. Esu patenkintas.
– Turnyre Strasbūre ne kartą ataką baigėte dėjimu į kepšį ir į įvykius aikštėje reaguodavote emocingai. Ar jaučiatės ypatingai, patekęs tarp geriausių Lietuvos krepšininkų?
– Nuo pat mažų dienų buvau emocingas žaidėjas. Visada noriu laimėti.
Man svarbu atstovauti Lietuvai, bet žaidžiu taip kaip visada. Emocijos tos pačios ir NBA, ir rinktinėje.
Kiekvienas kartas krepšinio aikštėje yra Dievo dovana.
Turnyras Vilniuje itin svarbus
– Esate vienas jauniausių Lietuvos rinktinės žaidėjų. Kaip sekasi sutarti su komandos senbuviais?
– Visa komanda gana jauna ir sutariame gerai. Nėra jokių atsiskyrėlių, visi draugiški.
Nesakyčiau, kad nesijaučiu naujokas. Vyresniųjų paklausau. Kai Macas (Arvydas Macijauskas. – Red.) ir kiti tapo žvaigždėmis, aš dar buvau moksleivis.
– Kaip ruošėtės Federacijų supertaurės turnyrui Vilniuje?
– Parengėme porą naujų derinių, pataisėme porą senų. Gerinome gynybą.
Po truputį vienas kitą pajuntame. Čia suvažiavę profesionalai, visi aukšto lygio krepšininkai, todėl viskas vyksta žymiai lengviau.
Iš ritmo šiek tiek išmušė tik tai, kad kai kuriems reikėjo išvažiuoti pasirašyti sutarties su klubu. Bet dabar visi sportuojame kartu. Turnyre Strasbūre dar nežaidė Macas ir Darius Songaila, o nuo pirmadienio aikštėje jau būsime geriausios sudėties. Šis turnyras Vilniuje mums labai svarbus.