Užsieniečiai viešnagei iš pajūrio prisiminti namo vežasi ne tik gintaro ir lino dirbinius. Pasitaikė išskirtinių atvejų, kai šeima iš Australijos lauktuvių parvežti pageidavo …cepelinų.
Klaipėdos gidai, vedantys ekskursijas įvairių šalių turistams, pastebi visus užsieniečius vienijančią savybę – neišlaidauti.
Svečiai stengiasi kuo daugiau pamatyti, tad lauktuvių paieškoms laiko beveik neskiria. Daugelis jų nelinkę plačiai atverti piniginių, ko galbūt tikėtųsi šiuo verslu užsiimantys lietuvaičiai.
Renka nemokamus suvenyrus
Amerikiečių, skandinavų, meksikiečių, indų grupių anglų kalbos gidė Lilija Grigaitytė pastebi, kad šių šalių mėgstamiausios lauktuvės – gintaras ir mediniai šaukštai.
Šių šalių ir kraštų turistai ypač pasigenda brošiūrų apie Klaipėdą. Problemų kyla ir dėl marškinėlių su lietuviška atributika: Klaipėdos, Lietuvos, „Žalgirio” krepšinio komandos simboliais bei užrašais.
Kiti turistų ieškomi suvenyrai – magnetukai ant šaldytuvų, dažniausiai lauktuvių vežami draugams ar kaimynams. Tačiau užsieniečiams neretai tenka jais nusivilti – parduodami uostamiestyje būna dideli ir grėmėzdiški, tad gidė grupėms jų įsigyti siūlo prie Raganų kalno Juodkrantėje. Beje, magnetukai su gintaru paklausos neturi.
L. Grigaitytė iš turistų mokosi neišlaidauti. Pavyzdžiui, iš Juodkrantės svečiai parsiveža „ypatingų suvenyrų” – nieko nekainuojančių pakrantės akmenukų.
Itin taupūs skandinavai pasitenkina mūsų šalyje įamžintomis žolyčių bei vabaliukų nuotraukomis.
Apsilankius Gintaro muziejuje ar gintaro dirbinių galerijoje, gidė stebi grupės narius: vieni tik apsižvalgo ir nieko neperka, kiti sau leidžia įsigyti dirbinių ir už 100-200 dolerių. Tai maksimali pinigų suma, kuria sau leidžia turistai.
L. Grigaitytė buvo pamaloninta, kai britai puolė fotografuoti šiemet nuo sausros išdžiūvusį kviečių lauką arba kai turistai įamžina močiučių darželius.
Pasak gidės, daugiausia žinių apie gėles turi olandai. Kai kurių žolynų angliškus pavadinimus ji sužino būtent iš šios šalies atstovų. Kartą ji nustebo, kai olandai puolė fotografuoti tualetus. Pasirodo, juos labiau sudomino ne tualetai, o prie jų žydėjusios laukinės rožės, kurių Olandijoje nebėra.
Cepelinai – vyrams
L. Grigaitytė prisiminė šeimą, pageidavusią lauktuvių namiškiams Australijoje parvežti cepelinų.
Gimusi Klaipėdoje ir vėliau su tėvais emigravusi į užsienį moteris daug girdėjo apie cepelinus. Jos dukra su drauge nacionalinio lietuvių patiekalo svajojo parvežti savo vyrams, tad viešnios labai nuliūdo negavusios įsigyti pusfabrikačių vakuminėje pakuotėje.
Klausimų, kaip pasigaminti cepelinų, gidės sulaukia ir iš vokiečių turistų. 80 proc. išbandžiusiųjų šio patiekalo ar bulvių plokštainio lieka patenkinti jų skoniu.
Turistai pageidauja parsivežti „Švyturio” alaus ir balto kaimiško sūrio, tačiau pasiūlymą išbandyti saldžius varškės sūrelius jie vertina skeptiškai. L. Grigaitytė spėjo, kad toks atsargumas susietas su tuo, kad pas juos nėra tokių sūrelių.
Vokiečių grupių gidė Reda Apulskienė sakė, kad turistai Nr. 1 Klaipėdos krašte iš maisto neperka nieko. „Nebent jei kuo nors pavaišintumėte, gal jie ir susidomėtų, kur tai galima įsigyti”, – sakė gidė.
Vokiečiai pinigų esą pasiima tik tiek, kad pakaktų pavalgyti. Jei įsigyja pirkinių, tai iš gintaro ir medžio.
Moko lietuvius taupumo
Gidė Romualda Jakusevičienė pasakojo, kad vokiečių išlaidų dydis priklauso nuo to, kam skirtos lauktuvės. Jei lino ar gintaro dirbinys perkamas sau, tai už didesnę sumą. Lauktuvės „naudingiems žmonėms” – prižiūrėjusiems butą ar laisčiusiems gėles – perkamos už kur kas kuklesnę sumą.
Vokiečiai kartais teiraujasi, kur galėtų įsigyti megztų drabužių su skandinaviškais raštais ir briedžiais. Gidei tenka aiškinti, kad tokių drabužių galima nusipirkti Estijoje.
„Vokiečiams įdomesnis mūsų gyvenimas po Nepriklausomybės atkūrimo nei pirkiniai. Kas yra lankęsi anksčiau, stebisi, kaip pas mus viskas išgražėję ir sunkiai patiki, kad taip greitai atsigavome”, – sakė R. Jakusevičienė.
Anot gidės, vokiečiai kartais mėgsta pamokslauti lietuviams, kad šie nemoka skaičiuoti pinigų ir pernelyg išlaidauja. Beje, buvusios Rytų Vokietijos gyventojai gerokai šykštesni nei buvusios Vakarų. Jie pinigus leidžia itin atsargiai ir skaičiuoja kiekvieną centą.