Deivis: „Vis tiek kada nors vesiu laidą”

Dainininkas Deivis (jo tikrasis vardas ir pavardė Deividas Norvilas) gimė Klaipėdoje. Jau ankstyvoje vaikystėje išryškėjo Deivio potraukis muzikai – būdamas 4 metukų Deividas kieme išmainė naują tinklinio kamuolį į sulūžusią gitarą. Kaimynui sutvarkius gitarą, būsima žvaigždė ja grodavo kiemo draugams. Baigęs vidurinę mokyklą Deivis įstojo į S.Šimkaus konservatoriją Klaipėdoje, chorinio dirigavimo specialybę.

Savo muzikinę karjerą Deivis pradėjo grupėje „Liūdesio gėlės”. Šios grupės kūrybai įtakos turėjo alternatyvaus roko muzikinės kryptys. Branduolį sudarė trys žmonės. Tačiau dėl savo atliekamo stiliaus muzikantai nebuvo itin populiarūs – koncertuoti tekdavo tik keletą kartų per metus. Supratęs, kad tolesnė grupės veikla neturi perspektyvų, Deivis pradėjo solinę karjerą.

Debiutinė Deivio daina, 1999 m. vasarą nuskambėjusi Lietuvos radijo stotyse, buvo populiarus hitas „Mergytei 99”. Muzikos ekspertai, prognozavę didelę Deivio sėkmę, nesuklydo. Publika pripažino nuoširdžias ir emociškas Deivio dainas. Šiuo metu jis – vienas populiariausių dainininkų Lietuvoje.

– Solinę karjerą pradėjai būdamas pakankamai jaunas. Kur slypi tavo sėkmingos karjeros paslaptis?

– Negaliu sakyti, kad labai jaunas. Ta tikroji mano karjera prasidėjo, kai man buvo 18 metų, o apskritai, dainuoju nuo kokių ketverių. O kur slypi paslaptis? Turbūt viskas sėkmingai susiklostė, todėl, kad aš ne tik norėjau dainuoti, bet ir stengiausi, kovojau, daug dirbau, mokiausi pas privačius dėstytojus. Turbūt atkaklumas ir užsispyrimas padėjo.

– Dar vienu svarbiu žingsniu tavo karjeroje tapo bendradarbiavimas su Eduardu Kaniava, kuris, beje, buvo vienas iš tavo dėstytojų Muzikos akademijoje. Kartu su juo įrašytas kūrinys „Malda” tapo viena iš labiausiai pageidaujamų dainų radijo stotyse. Kaip manai, kodėl šis kūrinys tapo toks populiarus?

– Šis kūrinys buvo įrašytas labai tinkamu laiku. Tuomet Lietuvoje vyko skandalas su buvusiu prezidentu Rolandu Paksu. Kita sėkmės įtaka, kad tą kūrinį atliko mokytojas ir mokinys. Be to, buvo labai gražūs Violetos Palčinskaitės žodžiai ir fantastiška muzika. O lietuviai – juk krikščionys.

– Ko išmokai dirbdamas su maestro?

– Labai daug: bendravimo, kaip elgtis scenoje… Apskritai, Eduardas Kaniava man yra autoritetas. Visos pastabos manyje užfiksuotos, o jo patarimai – neįkainojami.

– Ar pajutai, kad nuo tavo muzikinės karjeros praėjo jau dešimt metų?

– Nepajutau ir ojojoi kas bus, kai pajusiu. Neramu darosi vien apie tai pagalvojus… (šypsosi)

– Neužplūsta nostalgija prisiminus pirmuosius žingsnius didžiojoje scenoje?

– Aišku, man visada malonu prisiminti pradžią, o ypač laiką, praleistą „Liūdesio gėlėse”. Tas laikotarpis buvo nuostabus – darėme, ką norėjome. Buvau tikras pankas.